juodosios keramikos indai XV tarptautiniame eksperimentinės archeologijos festivalyje Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje (2014)
laužavietėje degami moliniai puodai (XV tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje, 2014)
púodas, neglazūruotas molinis arba metalinis indas valgiui virti.
Seniausi puodai
molinis verdamasis puodas (19 a., Šiaulių apskritis, © Aušros muziejus)
Storasieniai smailiadugniai arba apskritadugniai (įsigalėjus sėsliam gyvenimo būdui – plokščiadugniai) puodai, manoma, pradėti lipdyti Kinijoje paleolito laikotarpiu, kitur – neolito laikotarpiu. Puodų šukės, rastos Kinijoje, Xianrendongo urve (Dziangsi provincija), datuojamos 20 000–18 000 pr. Kr., rastos Yuchanyano urve (Hunano provincija), – 18 000–15 000 prieš Kristų. Puodai iš pradžių buvo džiovinami saulėje, vėliau degami (prie laužo, laužavietėse, dar vėliau – specialiose degimo krosnyse). Bronzos amžiuje Artimuosiuose Rytuose plokščiadugniai puodai buvo žiedžiami žiedžiamuoju ratu.
Puodai Lietuvoje
Lietuvoje moliniai puodai naudoti nuo neolito (ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga). Vidurinio neolito Nemuno kultūrai ir Narvos kultūrai (trečias tūkstantmetis prieš Kristų) būdingi smailiadugniai, plačiaangiai, kiek profiliuotais kakleliais, menkai puošti puodai. Apie 2000 pr. Kr. atsirado įvairesnių formų plačiadugnių, plačiaangių puodų, antrame tūkstantmetyje prieš Kristų nusistovėjo jų gamyba. Nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų vidurio puodai lipdyti iš molio su trinto granito priemaiša. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų Rytų Lietuvoje buvo paplitę kibiro pavidalo puodai brūkšniuotu paviršiumi (brūkšniuotoji keramika), Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje Vakarų Lietuvoje ir Užnemunėje – grublėtu paviršiumi (grublėtoji keramika).
grublėtosios keramikos puodas iš Aukštadvario gyvenvietės
Pirmaisiais amžiais po Kristaus puodas įgavo formą (šiek tiek paryškintas kaklelis arba visai be jo, pilvelis – viršutiniame dirbinio trečdalyje, nuolaidus į apačią), kuri nedaug pakitusi išliko iki 20 amžiaus. Puodus iki 11–12 a. lipdė, židiniuose arba laužuose degė dažniausiai moterys. 10 a. puodus pradėta žiesti rankiniu žiedžiamuoju ratu, degti krosnyse. Ėmė rastis amatininkų puodžių. Kurį laiką puodai buvo ir lipdomi, ant žiedžiamojo rato tik apdailinami. Lietuvos valstiečiai, puodžiai darydavo nuo 1 iki 10 litrų, kartais (krikštynoms, vestuvėms) iki 25 litrų talpos, t. p. mažus puodus su rankenėlėmis ir dangteliu. Kartais kaklelio ir pilvelio viršų puošdavo tiesiomis, banguotomis arba laužtinėmis linijomis. 18 a. pabaigoje–19 a. pirmoje pusėje maistui virti naudoti ir įvairaus dydžio, formų žalvariniai, 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje – ketaus puodai. Nuo 20 a. antros pusės daugiausia naudojami pramoninės gamybos aliumininiai, emaliuoti metaliniai, nuo 20 a. pabaigos paplito įvairios paskirties nerūdijančiojo plieno puodai.
juodosios keramikos puodai XV tarptautiniame eksperimentinės archeologijos festivalyje Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje (2014)
puodų namas Žagarėje
Lietuvių liaudies menas: Keramika Vilnius 1959; J. Kudirka Lietuvos puodžiai ir puodai Vilnius 1973.
2271
puodai; puodžiai; keramika