puodininkỹstė, vienas seniausių amatų – molinių indų gamyba. Gaminiai iš plastiško įvairių rūšių molio dažniausiai formuojami žiedimo ratu, lipdomi rankomis, presuojami, štampuojami. Suformuoti jie būna įvairių formų, nedekoruoti ar puošti raižytais, reljefiniais ir tapytais augaliniais, geometriniais ornamentais, figūrinėmis kompozicijomis, neglazūruoti ar dengti spalvota glazūra. Prieš degimą gaminiai džiovinami, paskui degami maždaug 900–1450 °C temperatūroje (nelygu koks molio tipas), taip jiems suteikiama tvirtumo (glazūruotas dirbinys degamas dar kartą). Jau neolite iš molio su priemaišomis buvo lipdomi puodai maistui gaminti ir laikyti. Juos gamino visos sėslios tautos. Nuo seniausių laikų puodininkyste užsiiminėdavo ir vyrai, ir moterys. Ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų Artimųjų Rytų šalyse pradėtas naudoti iš pradžių rankomis, vėliau kojomis sukamas žiedimo ratas; nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų naudotas ir Europoje. Nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų indus imta glazūruoti. Puodininkystė išpopuliarėjo senovės Graikijoje ir Romoje, ištobulėjo Tolimųjų Rytų šalyse.
puodo žiedimas
Puodininkystė Lietuvoje
Lietuvos teritorijoje rankomis lipdytų molinių indų būta neolito laikotarpiu (ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų); naudoti kaip maisto produktų laikymo, gaminimo, valgymo ar įkapių indai. Daugiausia smailiadugniai indai lipdyti iš organinių priemaišų (trintos kriauklės, žolės, kita) turinčio molio, degti atvirose ugniavietėse. Vėliau į molį pradėta įmaišyti grūsto granito, todėl indai tapo tvirtesni.
10 a. indų gamybai pradėtas naudoti rankinis žiedimo ratas (dar vadinamas stovylu); atsirado puodžiaus amatas. 13 a. miestuose atsirado kojinis žiedimo ratas. Molinius dirbinius pradėta degti puodžių krosnyse. Žinomos atviros 2 aukštų krosnys su žemėje įkasta pakura ir antžemine kamera, į kurią būdavo pakraunama dirbinių. Žemaitijoje ir Suvalkijoje naudotos apskritos, Rytų ir Vidurio Lietuvoje – keturkampės krosnys.
14–15 a. puodžiai kūrėsi prie pilių, dvaruose, 16 a. pradėjo burtis į cechus. 19 a. Pietų Lietuvoje paplito uždaros krosnys glazūruotiems dirbiniams degti. 19 a. pabaigoje–20 a. Vakarų Lietuvoje, Suvalkijoje, Rytų Lietuvoje, Vidurio ir Šiaurės rytų Lietuvoje susiklostė savitos puodininkystės gamybos technikos, dirbinių formos ir tradicijos. Puodininkystė labiausiai plėtota Žemaitijoje. Puodininkystės centrai susikūrė tose vietovėse, kur buvo iškasama tinkamo molio; vienas tokių centrų buvo Viekšniuose (3–4 dešimtmetyje čia dirbdavo apie 17 amatininkų).
V. Valiušio nužiestos puodynės (šamotas, glazūra, 2006)
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje garsėjo puodžius J. Strikys iš Gečaičių (Plungės rajonas), vienas žymesnių meistrų – L. Voveris iš Viekšnių. Savo gaminius puodžiai dažniausiai parduodavo turguje: Sedos, per didžiuosius Kalvarijos atlaidus – Žemaičių Kalvarijos. Dėl gausių raudonojo molio telkinių Kuršėnuose klestėjo natūralumu ir paprastumu išsiskirianti puodininkystė. Čia puodus žiedė O. Ničikauskienė, J. Vertelis, V. Domkus, J. Vertelienė, Antanas ir Elena Sutkauskai. Kiti svarbesni puodininkystės centrai buvo Alsėdžiuose, Mažeikiuose, Biržuose, Kaune, Kupiškyje, Vilniuje, Skriaudžiuose (Prienų rajonas), Šakiuose. 1971–87 Šiauliuose rengtos puodžių amatų dienos. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje puodininkystės amatą plėtoja tautodailininkai, kūrybingai tradiciją tęsia V. Valiušis, 2000 Leliūnuose įkūręs keramikos muziejų.
2967
L: J. Kudirka Lietuvos puodžiai ir puodai Vilnius 1973.