puodỹnė, lipdytas arba žiestas 3–6 litrų talpos molinis indas pienui, kartais ir kitiems maisto produktams laikyti. Žemaitijoje vadinamas pienpuodžiu. 19 a. vyravo lipdytos ir juodai degtos, 20 a. pirmoje pusėje daug kur žiestos iš šlyno su žvirgždais, molio, glazūruotos puodynės. Lietuvos įvairiose vietose skyrėsi puodynių forma, būta etninių savitumų. Aukštaitijoje (Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje) jų kaklelis labiau paryškintas, siluetas panašus į ąsočio, pilvelio skersmuo 5–7 cm didesnis už viršaus skersmenį, kai kur (pvz, apie Kėdainius) – į platesnį virimo puodą. Dzūkijoje (iš dalies ir Rytų Aukštaitijoje) puodynės siauresnės ir aukštesnės ilgesniu kakleliu. Žemaitijoje puodynių sienelės menkai profiliuotos, kaklelis trumpas, negilus, viršaus ir pilvelio (kartais jo nėra) skersmuo dažniausiai vienodas. Užnemunėje puodynės kaklelis būdavo 1/3 indo aukščio, pilvelio skersmuo 2–3 cm didesnis už viršaus skersmenį.
puodynė (19 a. antra pusė, Šiaulių apskritis, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Ankstyvosios puodynės puoštos retai: kai kuriose įbrėžiamos tiesios ir vingiuotos linijos, pavingiuojama dažais kakleliai arba pilvelio viršus. 20 a. pirmoje pusėje puodynės daug kur buvo daromos su dviem ąselėmis, gražinamos stilizuotais augaliniais (dažniausiai gėlių), segmentinių žvaigždžių ornamentais, glazūruojamos. Puodynės daugiausia naudotos 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje (ypač 3–4 dešimtmečiais klestint pieninei gyvulininkystei), kai kur ir 20 a. antroje pusėje.
L: Lietuvių liaudies menas: Keramika Vilnius 1959; J. Kudirka Lietuvos puodai ir puodžiai Vilnius 1973.
pienpuodis