Puõkės akmuõ, Barstýčių akmuõ, riedulys Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje, Barstyčių seniūnijoje, Puokės kaime; didžiausias Lietuvoje. Netaisyklingos pailgos formos, ištysęs šiaurės-pietų kryptimi; riedulio pietinio galo viršutinė dalis nuskaldyta. Ilgis – 13,35 m, plotis – 7,53 m, virš žemės matomos dalies aukštis – 3,6 m, didžiausia horizontali apimtis 32 m, masė apie 680 tonų.
Pagal petrologinę sudėtį Puokės akmuo – rausvai rusvas mikroklininis granitas su ryškiais mikroklino kristalais (suaugusiais su stambiais kvarco grūdais ir žėručio plokštelėmis), su pegmatito gyslomis ir juosvo vidutingrūdžio biotitinio plagiogranitogneiso intarpais (1,0–0,5 m pločio juostos pietiniame gale). Granito struktūra granoblastinė su metasomatinės struktūros elementais, vidutingrūdė ir stambiagrūdė, tekstūra – masyvi. Granito mineralinė sudėtis: mikroklinas (50 %, grūdelių dydis 12 mm), kvarcas (35–40 %, 6 mm), plagioklazas (10 %, 2,5 mm), skapolitas (10 %, daugiau nei 5 mm), biotitas (5 %), muskovitas, yra rūdinių mineralų; mikroklinas ir skapolitas keičia plagioklazą. Plagiogranitogneisą sudaro plagioklazas (60–70 %, 2–3 mm), kvarcas (20–25 %, 1–6 mm), biotitas (10 %, 1–3 mm), muskovitas (daugiau nei 0,5 mm), cirkonas; struktūra granoblastinė, metasomatinė (kvarcas keičia plagioklazą), tolygi, vidutingrūdė, tekstūra – neryškiai gneisiška.
Puokės akmuo
Puokės akmuo atvilktas paskutiniojo kontinentinio ledyno iš Fenoskandijos uolienų masyvo.
Puokės akmuo
Pasak padavimo, šioje vietoje buvo senovės lietuvių šventykla su šventuoju akmeniu, kurioje ugnį kūreno vaidilutė. Perkūnas, supykęs dėl jos neištikimybės, trenkė į šventyklą ir užvertė ją žemėmis. Paviršiuje liko matomas tik šventojo akmens fragmentas. Puokės akmuo 1958 atkastas melioratorių; akmuo buvo beveik visas užklotas moreninio priemolio. Geologinis gamtos paminklas nuo 1968. Puokės akmenį 1989 aprašė A. Linčius.
-Barstyčių milžinas; -Didysis akmuo
838