Purãnos, hinduizmo sakralinės raštijos dalis. Tai sanskritiški eiliuoti mitologiniai istoriniai tekstai, kurių turinį sudaro 5 teminės rubrikos, vadinamieji 5 bruožai (pančalakšana): kosmogenezė (sarga), naujas pasaulio kūrimas po sunaikinimo (pratisarga), dievų, rišių ir valdovų genealogija (vamša), vieno iš 14 Manų epocha (manvantara), Saulės ir Mėnulio dinastijų valdovų, septintojo Manaus Vivasvato palikuonių, istorija (vamšanučarita). Ši medžiaga sudaro nedidelę Puranų dalį. Daug vietos jose skirta religinei praktikai, gramatikai, politikai, kosmografijai, medicinai, architektūrai, mineralogijai. Remiantis tradicija Kalijugos (juga) pabaigoje rišis Vjasa sudarė vieną Puraną ir ją perdavė savo mokiniui Lomaharšanai, kuris ją padalijo į 6 dalis savo 6 mokiniams, savo ruožtu toliau dalijusiems Puranas. Dauguma Puranų pirmą kartą recituotos mitiniame Naimišos miške, kur Lomaharšana pasakodamas išminčiams, ką girdėjęs, pradeda virtines dialogų (įterptų į kitus dialogus), kuriuose pasakojama, ką kiti pasakotojai pasakoja apie įvykius, buvusius kitais laikais ir kitose vietose. Čhandogjaupanišadoje Puranos kartu su itihasomis (ankstyvąja hinduizmo literatūra, jai priskiriami ir epai Mahabharata bei Ramajana) vadinamos penktąja Veda (pančamaveda). Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Puranos galėjo klostytis iš vedinio aukojimo pasakojamojo kanono ir iš pradžių egzistavo kaip sakytinė Puranų rinktinė (Puranasamhita). Dabartinį pavidalą Puranos pradėjo įgauti Guptų valdymo laikotarpiu (320–500), kai ėmė sparčiai plėtotis teistiniai vaišnavizmo ir šaivizmo sąjūdžiai, galutinai susiklostė 12–16 amžiuje. Puranose įteisinta atsidavusio tarnavimo Dievui (bhaktis) idėja brahmaniškos ortodoksijos požiūriu.
Puranos skirstomos į didžiąsias (mahapuranas) ir mažąsias (upapuranas). Priimta, kad jų yra po 18, bet Puranų kanoniniai sąrašai įvairuoja, be to, jos skirstomos pagal gunas. Mahapuranų sąrašuose paprastai figūruoja 6 satvinės Višnaus puranos: Višnupurana (23 000 šlokų), Bhagavatapurana (18 000), Garudapurana (19 000), Naradapurana (25 000), Padmapurana (55 000), Varahapurana (10 000); 6 radžasinės Brahmos puranos: Brahmapurana (24 000), Brahmandapurana (12 000), Brahmavaivartapurana (18 000), Bhavišjapurana (14 500), Vamanapurana (10 000), Markandėjapurana (9 000); ir 6 tamasinės Šivos puranos: Agnipurana (15 400), Vajupurana (24 000) arba Šivapurana (24 000), Skandapurana (81 000), Lingapurana (11 000), Matsjapurana (14 000), Kūrmapurana (17 000). Iš upapuranų paminėtinos Kalikapurana, Devibhagavatapurana, Ganešapurana, Saurapurana, skirtos Kali ir Devei, Ganešai ir Sūrjai. Klasikines Puranas sudaro daugiau nei milijonas šlokų. Prie Puranų dar priskiriamos paprastai vietos kalbomis sukurtos sthalapuranos (skr. sthala – vieta), kuriose pasakojamos konkrečių šventviečių šventosios istorijos. Per recitacijos (katha) susirinkimus šventyklose ar kitose vietose Puranas sekė profesionalūs recituotojai (sūtos, pauranikai, bhatai), kurie teksto branduolį papildydavo ar adaptuodavo atsižvelgdami į klausytojus. Tokią egzegetikos aktualinimo galimybę numato pats žodis purana, kuris tradiciškai yra skaidomas į žodžius senas (purā) ir naujas (nava), norint pabrėžti, kad Puranos išsaugo tai, kas sena, ir integruoja tai, kas nauja.
Puranos turėjo didelę įtaką Indijos ir Pietryčių Azijos dailei, ypač miniatiūrų ir skulptūrų siužetams, t. p. regioninių kalbų, į kurias jos būdavo verčiamos, plėtotei, kinui. 19 a. kai kurie hinduizmo reformatoriai (pvz., Dajananda Sarasvati) Puranas ėmė kritikuoti už Vedų religijos iškraipymą. Vakarų orientalistai menkino jas kaip prietaringas pseudoistorijas. 21 a. pradžioje Puranos yra vis dar recituojamos ir aiškinamos bei vertinamos už vaizduote paremtą daugianaratyvią techniką, atskleidžiančią itin daugiaklodę pasaulėžiūrą.
171