Purmas, judaizme – šventė, švenčiama kaip priminimas, kad Dievas saugo savo tautą. Makabiejų laikotarpiu (165–63 prieš Kristų) Purimas buvo vadinamas Mardochajo diena (2 Mak 15, 36). Esteros knygoje (9, 20–28) nurodoma, kad švęsti šią šventę judėjus įpareigojo Persijos karaliaus dvare tarnavęs judėjas Mardochajas, kad jie pažymėtų išgelbėjimą nuo karaliaus vietininko Hamano surengto sąmokslo juos išžudyti. Remiantis pasakojimu, kad Hamanas metė burtus, kokį mėnesį išžudyti judėjus, Purimas dar vadinamas burtų (hebrajų kalba purim – burtai) švente. Burtai krito adaro mėnesio (atitinka vasarį–kovą) 14 dienai (Est 3, 7). Sąmokslą suardė Persijos karalienė Estera su savo globėju Mardochaju. Karaliaus įsakymu, Hamanas buvo pakartas, o judėjams sugrąžintos teisės ir leista atkeršyti savo priešams (Est 9, 6). Sūzuose jie žudė priešus dvi, o kitur – vieną dieną, todėl Sūzuose Purimas buvo švenčiamas adaro 15 dieną, o kitur – adaro 14 dieną. Keliamaisiais metais (tada pridedamas papildomas mėnuo, vadinamas ve‑adaru, t. y. antruoju adaru) Purimas švenčiamas du kartus: adaro 15 dieną (Mažasis Purimas) ir ve‑adaro 15 dieną (Didysis Purimas).
Vieningos tyrinėtojų nuomonės dėl Persijos karaliaus (masoretiniame tekste jis vadinamas Ahašverošu, Septuagintoje – Artakserksu, Vulgatoje – Ahasveru) tapatybės nėra. Manoma, tai karalius Kserksas I. Nesutariama ir dėl šventės kilmės. Vieni mokslininkai pasakojimą apie Mardochają ir Esterą sieja su babiloniečių pasakojimais apie Marduką ir Ištarę, kiti Purimą kildina iš persų pavasario šventės, kurią judėjai perėmę Sūzuose. Judėjų literatūroje iki 1 a. prieš Kristų apie Purimą duomenų nėra. Pirmą kartą paminėtas Makabiejų knygoje (2 Mak 15, 36) ir Juozapo Flavijaus veikale Žydų senienos (Antiquitates Judaicae). Purimo šventimas įsigalėjo 2 a., kai buvo parašytas Mišnos veikalas, kuriame detaliai aiškinama Purimo apeigos ir papročiai.
Svarbiausia Purimo dalis – Esteros knygos recitavimas šventės išvakarėse ir ryte. 4 eilutės (Est 2, 5; 8, 15–16; 10, 3), kuriose minimas išvadavimas, recituojamos garsiau. Kai tariamas Hamano vardas, yra paprotys triukšmauti (dažniausiai tą daro vaikai), tai simbolizuoja siekį pamiršti Amaleko, kurio, kaip manoma, palikuonis yra Hamanas, vardą (Įst 25, 19). Yra ir paprotys vienu atsikvėpimu ištarti visų dešimties Hamano sūnų vardus (Est 9, 7–9), taip pabrėžiant, kad jie visi iš karto buvo nubausti. Esteros knygoje minimas skanėstų siuntimas vienų kitiems (Est 9, 22), todėl įsigalėjo paprotys per Purimą draugams dovanoti įvairių valgių, gardėsių ir mažiausiai 2 vargšams paaukoti pinigų. Šventės vakare valgomi specialūs patiekalai (tarp jų – virtos pupos ir žirniai). Išskirtinis patiekalas – trikampio formos pyragai, vadinami Hamano ausimis (hamentašen). Remiantis Babilonijos mokytojo Ravos raginimu, per Purimą žmogus privalo išgerti tiek vyno, kad nebesuprastų, ar keikia Hamaną, ar šlovina Mardochają. Dėl italų karnavalų įtakos paplito paprotys per Purimą persirengti (netgi leidžiama vyrams persirengti moterimis, o moterims – vyrais).
Kabalistinėje literatūroje šventei suteikta ypatinga reikšmė, kartais Purimas lyginamas net su Jom Kipuru. Esteros knygoje Dievas neminimas, todėl kabalistinėje ir chasidinėje literatūroje pabrėžiama, kad Jis veikia už visų įvykių, tiesiogiai į juos nesikišdamas, burtai ar lemtis (purim) yra vienas Dievo apsireiškimų ar Dievo apvaizda. Kai kurios reformuotojo judaizmo bendruomenės Purimo nešvenčia.
2182