puvo terãpija, peloidoterãpija (gr. pēlos – molis, purvas + eidos – pavidalas + terapija), peloterãpija (gr. pēlos – molis, purvas + terapija), fizioterapijos metodas – gydymas įvairių rūšių (durpių, sapropelio, sulfidinio dumblo, vulkaniniu) purvu.
Purvas sunkiai praleidžia šilumą ir ilgai ją išlaiko, todėl naudojamas šildymo procedūroms. Organizmą veikia ir purvo cheminiai komponentai, jo biologiškai aktyvios medžiagos, adsorbcinės savybės. Purvo terapija greitina periferinę kraujotaką, gerina jungiamojo audinio plastines ir imunines savybes, padeda desensibilizuoti organizmą, slopina uždegimą, skatina simpatinės nervų sistemos trofinę funkciją, skatina ir normalizuoja neurovegetacinį ir imunologinį reaktyvumą, hipotalamo, hipofizės, antinksčių sistemos ir kitų vidaus sekrecijos liaukų veiklą. Dažniausiai praktikuojamos 42–44 °C temperatūros vietinės ir bendrosios purvo aplikacijos (purvas 5–7 cm storio sluoksniu dedamas ant skaudamos vietos arba viso kūno, išskyrus galvą ir širdies plotą). Procedūros trukmė apie 20 minučių. Gali būti daromos vietinės ir bendrosios purvo, praskiesto gėlu arba mineraliniu vandeniu, vonios.
purvo terapija
Purvo terapijos procedūromis gydomos kai kurios sąnarių, raumenų, kaulų, periferinės nervų sistemos, virškinimo organų, ginekologinės ligos, traumų padariniai. Jos netinka sergančiam kraujo liga, kraujotakos nepakankamumu, turinčiam naviką, padidėjusį arterinį kraujospūdį. Purvo terapijos procedūros daromos kurortuose (t. p. ir Lietuvos), esančiuose netoli gydomojo purvo telkinių, arba ligoninių, poliklinikų, sanatorijų gydyklose, į kurias atvežama gydomojo purvo.