pùsdykumė, sauso klimato Žemės paviršiaus sritis, negausiai apaugusi augalais. Pusdykumė užima tarpinę juostą tarp dykumos ir stepės (vidutinių ir subtropinių platumų juostose) arba tarp dykumos ir savanos (tropinių platumų juostose; dažnai sudykumėjusi savana). Pusdykume t. p. gali būti viena iš vidutinių platumų ir šiltesnio klimato juostose išsidėsčiusių kalnuotų sričių pereinamųjų zonų, kur šlaitai menkai drėkinami. Pusdykumė kartais tapatinama su aridine dykuma ir išskiriama tik kaip jos drėgnesnio klimato sritis. Pusdykumės Žemėje užima apie 12–14 mln. km2 plotą.
Susidaro sauso žemyninio klimato kraštuose, kur kritulių iškrinta mažiau negu jų gali išgaruoti, tačiau skiriasi nuo aridinių dykumų didesniu kritulių kiekiu, kai kur – kritulių režimo periodiškumu. Pusdykumėse dideli paros ir metų temperatūros svyravimai. Vidutinių platumų pusdykumėse šilčiausio mėnesio temperatūra 18–25 °C, šalčiausio – iki –20 °C, subtropinių platumų pusdykumėse atitinkamai 20–25 ir 0 °C, tropinių platumų – apie 30 ir 12–20 °C. Kaip ir gretimose dykumose, daug saulėtų dienų. Per metus iškrinta 100–300 mm, tropinių platumų kalnų pusdykumėse iki 500 mm kritulių.
Hidrografinis tinklas panašus į aridinių dykumų, tranzitinis arba nenuotakus, su stipriai nusenkančiomis ar laikinai prisipildančiomis vandens tėkmėmis, ežerai druskingi ir laikini, gruntinis vanduo giliai, dažnai labai mineralizuotas.
Aktyviausi pusdykumių egzogeniniai procesai – dūlėjimas (fizinis daug stipresnis nei cheminis, suaktyvėjantis trumpais padrėgnėjimo laikotarpiais) ir denudacija (eoliniai, šlaitiniai procesai, laikinų vandens tėkmių sukelta erozija). Dūlėjimo produktai (druskos ir kita) neišplaunami, o kaupiasi dirvoje. Dirvožemiai daugiausia turintys mažai humuso (1,5–3 %) druskožemiai, sūrožemiai, gipsažemiai, kietžemiai, kalciažemiai. Pagal substratą skiriamos uolingosios (arba akmeningosios), smėlingosios, žvirgždingosios, skaldingosios, priemolingosios, liosingosios ir druskožeminės pusdykumės.
Pusdykumių augalai ir gyvūnai prisitaikę kaip ir dykumų, tik dėl palankesnių ekologinių sąlygų jų įvairovė didesnė (yra atstovų iš dykumas bei pusdykumes juosiančių gamtinių zonų). Žolėmis, puskrūmiais ir krūmais apaugę 30–40 % pusdykumių paviršiaus ploto, medžių reta. Daugelis augalų kserofitai, efemerai, efemeroidai. Augalai plaukuoti, dygliuoti, su vaškinėmis apnašomis, kai kurie (sukulentai) turi storus stiebus arba lapus, todėl mažai garina vandens. Jų vegetacija trunka 2–3 mėnesius. Augalijai įtaka daro mikroreljefas, dirvožemio sudėtis, mikroklimatas ir drėgmės pasiskirstymas. Druskinguose, sausuose dirvožemiuose auga balandinių šeimos halofitai (kochijos, druskės, balandūnės), drėgnesniuose – kiečiai, ašuotės, miglės, kai kurios eraičino, akacijos rūšys.
Gyvūnai prisitaikę išgyventi karštį, šaltį, vandens trūkumą įvairiais būdais: būdami aktyvūs naktį, įsirausę podirvyje, turėdami ilgas kojas (pakeliančias kūną nuo įkaitusio paviršiaus), gerą hidroterminę izoliaciją turinčią dangą (kailiu, žvynais, nepralaidžia vaškinėmis apnašomis padengtą chitininę dangą), beveik arba visai neturėdami prakaito liaukų. Gyvūnijos įvairovė gana didelė (nuo nariuotakojų iki žinduolių): voragyviai, skorpionai, vabzdžiai, ropliai (vėžliai, driežai, gyvatės), paukščiai (ereliai, vanagai), graužikai (starai, šokliai, žiurkėnai, voverės), kanopiniai (saigos, gazelės, ožkos), plėšrieji žinduoliai (surikatos, stepinės lapės, kojotai; rečiau vilkai, pumos, persiniai leopardai).
2096