pùsfajansis, keramika iš baltu angobu ir skaidria švino glazūra dengto molio. Tai buitiniai ir dekoratyviniai indai, statulėlės, kokliai, apdailos plytelės. Išvaizda pusfajansis panašus į fajansą. Degamas du kartus: pirmą kartą – padengus angobu, antrą kartą – glazūravus skaidria švino glazūra. Pusfajansis dekoruojamas poglazūrine tapyba, sgrafitu (tuomet piešinys įrėžiamas angobu dengtame molyje prieš pirmą degimą). Nuo 9 a. pusfajansis plito Artimuosiuose Rytuose, nuo 10–11 a. – Bizantijoje, Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje. Buvo populiarus šalyse, kuriose kurtas fajansas. Nuo 13 a. pusfajansis plėtotas Italijoje (mezza maiolica), čia pusfajansio gamyba buvo pradinis fajanso įsisavinimo etapas. Italų pusfajansio puošyboje imituota majolika. 14–16 a. labiausiai garsėjo Bolonijos pusfajansis. 15–16 a. pusfajansis klestėjo Vokietijoje (halb‑fayance), 15–17 a. – Turkijoje (iki šiol kartais vadinamas Rodo pusfajansiu), Prancūzijoje; čia pusfajansį kūrė B. Palissy, pusfajansis gamintas fajanso manufaktūrose (Nevers’e, Rouene). Nuo 16 a. pusfajansis kurtas Šiaurės Amerikoje (talavera Meksikoje; imituota ispanų‑maurų keramika). 18 a. pusfajansis paplito Rusijoje (Gželės keramika). Nuo 18 a. pusfajansis gamintas kai kuriose Lietuvos didžiojo kunigaikščio didikų fajanso manufaktūrose – Białoje (Lenkija, įsteigta 1738), Sveržnėje (Minsko sr., veikė 1742–63), Telechanuose (Bresto sr., įsteigta 18 a. antroje pusėje). 19 a.–20 a. pradžioje pusfajansio indai ir kokliai gaminti M. Navicko fajanso fabrike Vilniuje (įsteigtas 1832), Andaburskių dirbtuvėje Streipūnuose (netoli Vievio, įsteigta 1873), P. M. Radvilos fajanso manufaktūroje Nieborówe (Lenkija, Lodzės vaivadija, veikė 1881–92), 20 a. pradžioje – P. Puzino keramikos fabrike Grūžiuose, A. Azarevičiaus keramikos įmonėje Vilniuje, N. Tasecko fajanso įmonėje Biržuose. 20 a. pusfajansį nukonkuravo fajanso pramoninė gamyba. Pusfajansis liko populiarus Europos (Čekija, Lenkija, Vengrija, kitos šalys) ir kai kurių Azijos šalių liaudies keramikoje.
2972