Pùsiasalio kãras, Ispãnijos nepriklausomýbės kãras, 1807–14 karinis konfliktas Pirėnų pusiasalyje tarp Portugalijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Napoleono karų (1800–15) dalis.
Prielaidos
1807 07 09 sudarius Tilžės taikos sutartį Prancūzijos imperatorius Napoleonas I išlaikė savo galią, bet Portugalija ir Ispanija liko nepriklausomos valstybės. Britai naudojo Portugalijos uostus savo karinėms operacijoms prieš Prancūziją. 1807 liepą Napoleonas I paskelbė ultimatumą Portugalijos vyriausybei reikalaudamas, kad šalis prisijungtų prie Didžiosios Britanijos kontinentinės blokados, bet Portugalija šių reikalavimų nevykdė.
Pirmoji Napoleono I invazija į Portugaliją ir Ispaniją
1807 10 27 slapta Fontainebleau sutartimi Napoleonas I ir Ispanijos kunigaikštis M. de Godoy pasidalijo Portugaliją. Prancūzija į ją įvedė apie 25 000 karių (vadas generolas Jeanas‑Andocheʼas Junot), 11 30 užėmė sostinę Lisaboną; Portugalijos karališkoji šeima pabėgo į Braziliją. 1808 vasarį apie 70 000 prancūzų karių užėmė pagrindines Ispanijos tvirtoves. Ispanijos karalius Karolis IV ir sosto įpėdinis Ferdinandas netrukus buvo įkalinti Prancūzijoje. Prancūzų armija (apie 20 000 karių) užėmė Madridą; kovo 10 Napoleonas I paskyrė savo brolį Juozapą Bonapartą Ispanijos karaliumi.
1808 gegužę Madrido sukilėliai nužudė apie 150 prancūzų karių; vadinamąjį Dos de Mayo maištą numalšino J. Muratas. Tą patį mėnesį buvo nužudyti proprancūziški Badajoso, Cartagenos ir Cádizo gubernatoriai, provincijų chuntos pradėjo telkti ispanų patriotų armijas. Nuo 35 000 iki 50 000 ispanų ir portugalų kovotojų persikėlė į kalnus, iš ten vykdė išpuolius prieš prancūzų vilkstines ir ryšio linijas. Bailéno mūšyje (1808 07 16–19) Ispanijos Andalūzijos armija (vadas generolas Franciscoʼas Javieras Castañosas) nugalėjo generolo Pierreʼo Dupontʼo vadovaujamą Prancūzijos imperatoriškąją armiją. Sevilijos chunta kreipėsi pagalbos į Didžiąją Britaniją, ši atsiuntė ekspedicinę armiją, kuriai vadovavo A. W. Wellingtonas. Jis su maždaug 14 000 karių išsilaipino Portugalijoje, išlaisvino Lisaboną ir atakavo prancūzų kariuomenę (vadas J.‑A. Junot), laimėdamas lemiamą pergalę Vimeiro mūšyje (08 21). Juozapas Bonapartas pabėgo iš Madrido.
Pasidavimas Bailéno mūšyje (aliejus, 1864, dailininkas José María Casado del Alisalis, Prado muziejus Madride)
1808 rudenį Napoleonas I suformavo Ispanijos korpusą (apie 278 000 prancūzų karių), nugalėjo ispanus Espinosa de los Monteros ir Gamonalio mūšiuose (abu 11 10), Tudelos (11 23) bei Somosierros (11 29–30) mūšiuose, 12 04 įžengė į Madridą ir atkūrė Prancūzijos valdžią. 1809 02 20 buvo užimta Saragosa, atgauta centrinės ir šiaurinės Ispanijos didžiosios dalies kontrolė. Pats Napoleonas I vadovavo apie 80 000 karių, persekiojančių sero Johno Mooreʼo vadovaujamą britų armiją. Austrijos karinė sėkmė kovoje su Prancūzija privertė Napoleoną I grįžti į Paryžių; Ispanijos korpuso vadu buvo paskirtas N. J. de D. Soultas.
Antroji Prancūzijos invazija į Portugaliją ir Ispaniją
1809 02 03 N. J. de D. Soulto kariuomenė (apie 23 000 karių) įsiveržė į Portą, bet jį sustabdė A. W. Wellingtono armija (apie 16 000 britų ir portugalų karių). Po pralaimėjimo Porto mūšyje (1809 05 12) prancūzų kariuomenė buvo priversta trauktis. A. W. Wellingtono armija įsiveržė į Ispaniją, kur susijungė su Ispanijos kariuomene (apie 30 000 karių). Sąjungininkai laimėjo Talaveros mūšį (07 27–28; jame kovėsi apie 46 000 prancūzų). Napoleonas I netrukus į Pirėnų pusiasalį atsiuntė tūkstančius naujų karių, tai lėmė Prancūzijos kariuomenės vėlesnes pergales. 1809 11 16 J. Mooreʼo užnugario gvardija sulaikė prancūzus La Coruños mūšyje ir suteikė laiko likusiai britų armijai sėkmingai evakuotis (pats J. Mooreʼas žuvo). 12 10 prancūzai užėmė Geroną, 1810 02 05 pradėjo laikinosios Ispanijos vyriausybės būstinės Cádize apgultį, tačiau pralaimėjo Bussaco mūšį (09 27). Pradėjęs naują puolimą A. W. Wellingtonas laimėjo Albueros mūšį (1811 05 16). Pralaimėję Salamancos mūšį (1812 07 22) prancūzai nutraukė Cádizo apgultį ir vėl paliko Madridą.
Sąjungininkų pergalė ir karo reikšmė
Jungtinė Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir Portugalijos kariuomenė 1813 06 21 nugalėjo Prancūzijos armiją Vitorijos mūšyje. Bonapartistinė Ispanija žlugo, gruodį Ferdinandas VII vėl tapo Ispanijos karaliumi. 1814 02 A. W. Wellingtono kariuomenė įsiveržė į pietų Prancūziją, laimėjo Tulūzos (04 10) ir Bayonneʼos (04 14) mūšius, ir Pusiasalio karas baigėsi.
Šiame kare Prancūzija neteko apie 150 000 (apie 70 000 sužeista), Ispanija – apie 220 000 (apie 40 000–50 000 sužeista), Portugalija – maždaug 15 000 (apie 4000–5000 sužeista), Didžioji Britanija – apie 12 000–13 000 (maždaug 20 000 sužeista) karių ir civilių.
Pusiasalio karas susilpnino Prancūzijos pajėgas, pagreitino Napoleono karų baigtį ir turėjo įtakos separatistinėms tendencijoms kolonijose, nes dėl šio karo metropolijų (Ispanijos ir Portugalijos) ekonominė ir karinė galia sumažėjo (1822 Brazilija atsiskyrė nuo Portugalijos ir tapo nepriklausoma, kaip ir daugelis Ispanijos kolonijų Pietų Amerikoje).
Ispanijos–Prancūzijos karas; Ispanijos ir Prancūzijos karas; -Prancūzijos–Ispanijos karas; -Prancūzijos ir Ispanijos karas
L: R. Chartrand, B. Younghusband Spanish Army of the Napoleonic Wars: 1812–1815 London 1999, The Portuguese Army of the Napoleonic Wars London 2000; I. Fletcher Galloping at Everything: The British Cavalry in the Peninsula and at Waterloo 1808–15 Staplehurst 1999; M. Glover The Peninsular War 1807–1814: A Concise Military History London 2001; G. Fremont‑Barnes The Napoleonic Wars: The Peninsular War 1807–1814 Oxford 2002; R. Fraser Napoleonʼs Cursed War: Popular Resistance in the Spanish Peninsular War London 2008; D. Gates The Spanish Ulcer: A History of the Peninsular War Boston 2009.
1088