pusiáu prezideñtinis vadymas, respublikinė valdymo forma, kai prezidentas renkamas visuotiniais rinkimais, turi svarbių galių ir dalijasi vykdomąją valdžią su ministru pirmininku ir ministrais, kurie pirmiausia atskaitingi parlamentui. Tokioje sistemoje prezidentas nepriklausomas nuo parlamento, bet negali valdyti vienas arba tiesiogiai, jo valia turi būti įgyvendinta per vyriausybę. Pasak pusiau prezidentinio valdymo tyrinėtojo G. Sartorio, dualistinė pusiau prezidentinio valdymo struktūra leidžia įvairiai balansuoti prezidento, parlamento ir ministrų kabineto galias su griežta sąlyga, kad išlieka kiekvieno aukščiausią valdžią sudarančio vieneto vadinamasis autonomijos potencialas. Dėl šių ir kitų aplinkybių pusiau prezidentinio valdymo tipo valstybių konkretus politinio valdymo būdas priklauso ne tiek nuo konstitucijos nustatytų taisyklių, kiek nuo konkrečių valstybėje susiklosčiusių veiksnių, pirmiausia partinės sistemos, prezidento ir parlamento daugumos partijos ar partijų bloko santykių. Jei prezidentas yra daugumos partijos lyderis, pvz., Ch. de Gaulle’is, G. Pompidou ar (iki 1986) F. Mitterrand’as, jo politinė galia didelė; jei prezidentas yra daugumos narys, bet ne lyderis, jo reikšmė bus simbolinė. Prezidentas opozicijos šalininkas (pvz., 1986−88 F. Mitterrand’as) turi tam tikrų politinių galių, bet nėra centrinė politinė figūra. Jeigu šalies politinė sistema neleidžia parlamente susidaryti stabiliai daugumai, prezidento galios bus artimos toms, kurias nustato konstitucija.
Pusiau prezidentinio valdymo sąvoka pirmą kartą pavartota 1957 apibūdinant Austrijos politinę sistemą (pusiau prezidentinė demokratija), moksline prasme terminą 1970 pirmasis pavartojo politologas M. Duverger, juo apibūdindamas Prancūzijos penktosios respublikos valdymą. M. Duverger pirmąja pusiau prezidentinio valdymo valstybe įvardijo vadinamąją Weimaro respubliką (1919−33). Pusiau prezidentinis valdymas paplito 20 a. antroje pusėje, manoma, kaip valdymo forma, užkertanti kelią dažnoms politinėms krizėms ir vyriausybių kaitai. Tarp svarbiausių pusiau prezidentinio valdymo privalumų − lankstumas, gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių politinių aplinkybių. Šį modelį rekomenduojama įgyvendinti pereinamuoju iš autoritarizmo į demokratiją laikotarpiu, kai bijoma pernelyg autoritarinės valdžios, bet parlamentarizmas dar nėra įmanomas, nes mažai išplėtota partinė sistema: pusiau prezidentinis valdymas neleidžia nei prezidentui, nei ministrui pirmininkui uzurpuoti visos valdžios, yra palankus dvipartinės sistemos formavimuisi, varžo per didelį visuomenės susiskaidymą į politines partijas, nors sistemos lankstumas gali būti pavojingas, nes atsiranda daugiau laisvės politiniams sprendimams, formaliomis taisyklėmis galima labiau manipuliuoti (ypač šalyse, kur nėra gilių demokratinės politinės kovos tradicijų).
LIETUVOJE, politologų vertinimu, pusiau prezidentinis valdymas yra nuo 1992, kai buvo priimta nauja Konstitucija, nors Lietuvos Konstitucinis Teismas 1998 nutarė, kad Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai su pusiau prezidentinio valdymo požymiais.