Puškáitis, prūsų dievas. Pirmą kartą paminėtas Sūduvių knygelėje (apie 1520–30). Čia Puškaitis (Puschkayts) vadinamas žemės dievu, gyvenančiu žemėje po šeivamedžiu. Sakoma, kad jo tarnai yra markopoliai (Markopolen; požeminiai žmonės) ir barzdukai (Parstucken) – mažieji žmogeliai, Puškaičio paliepimu prinešantys javų į kluonus ir gerai saugantys ką atnešę. To prašydami žmonės po šeivamedžiu atneša alaus, duonos ir kito maisto auką arba nakčiai kluone padengia vaišių stalą barstukams ir markopoliams. Sakoma, kad šeivamedis laikomas šventu, o žynys, vaidila (waidler), arba burtininkas, dar vadinamas zegnotu (Segnoten), šaukiasi Puškaičio pagalbos ir atlieka ritualą, siekdamas išaiškinti vagį ir kad jis nepereitų sienos.
J. Maleckis‑Sandeckis ir J. Łasickis Puškaitį laiko šventųjų medžių ir miškų globėju, kurio buveinė esanti po šeivamedžiu. Abu autoriai rašo, kad Puškaičiui po šeivamedžiu paliekama alaus ir maisto auka, prašant, kad šis palenktų didikų ir kilmingųjų dievą Markopolį (Marcoppolum), kad valdovai nesunkintų žmonėms gyvenimo. L. Davidas Prūsijos kronikoje (1583) rašo, kad Puškaitis gyvena ne tik po šeivamedžiu, bet ir kai kurių namų ypatingose vietose ar rūsiuose, jo buveinė visuomet yra labai švari. J. Bretkūnas Prūsų krašto kronikoje (1588) Puškaitį (Puschkaitus) vadina vaisių ir visokių javų dievu. M. Pretorijus priskiria jį (Puszkaitis) vyresniesiems dievams, valdžiusiems kitus, rašo, kad jam tarnaują bezdukai (Basdukkas), o jo šventasis medis esąs kadagys, žmonės Žemaitijoje, Prūsijoje ir Skalvoje tikį, kad kadagyje gyvena Puškaitis. M. Strijkovskis rašo, kad Puškaitis (Puschajtis) yra ne tik prūsų, bet ir lietuvių bei latvių dievas (garbinamas Kurše, Livonijoje, Semboje, Prūsijoje, Žemaičių žemėje ir anapus Įsruties), t. p. mini alaus ir duonos aukojimą Puškaičiui po šeivamedžiu ir jo tarnus bei valios vykdytojus požemio nykštukus barstukus (Parstuki). A. J. Greimas Puškaitį laiko miškų dievu, jo vardą kildina iš lietuvių puškuoti – giliai kvėpuoti. V. Toporovo nuomone, Puškaičio (vardą kildina iš latvių puškuot – pasidengti žiedais, lietuvių puškuoti – apsidengti žiedais, pražysti) vaizdinyje svarbiausia jo sąsaja su šeivamedžiu, augalu, kuris įvairiose religinėse tradicijose siejamas su požeminiu pasauliu. G. Beresnevičiaus teigimu, ryšio su šeivamedžiu pervertinti nereikėtų, nes Puškaitis siejamas ne vien tik su šiuo medžiu.