Puškin (Пушкин, Pùškinas), iki 1918 Carskoje Selo (Cárskoje Selò), 1918–37 Detskoje Selo (Dètskoje Selò), miestas Rusijos Federacijos vakaruose, Leningrado srityje, į pietus nuo Sankt Peterburgo; yra Sankt Peterburgo dalis. 112 674 gyventojai (2020). Puškinas įsikūręs Ižoros aukštumoje, Nevos kairiajame krante. Pro Puškiną eina Maskvos–Sankt Peterburgo, Sankt Peterburgo–Pskovo, Sankt Peterburgo–Ivangorodo geležinkeliai ir plentai. Mašinų (geležinkelio ir kelių tiesimo mašinų, medžio apdirbimo įrenginių), buitinių elektros prietaisų, žaislų gamyba, statybinių medžiagų (asfaltbetonio, akmens skaldos), medienos apdirbimo, baldų, maisto (duonos, mėsos, alaus) pramonė. Sankt Peterburgo žemės ūkio (įkurtas 1920), Leningrado A. Puškino (1992) universitetai, teisės ir verslo (1995), karinės jūrų inžinerijos (1998), mokslinių tyrimų (gyvūnų veisimo ir genetikos, augalų apsaugos, augalininkystės, energijos tiekimo) institutai. Muziejai: Licėjus (įkurtas 1949), Puškino vasarnamis (1958), miesto istorijos. Cerkvės. 18 a. antroje pusėje Carskoje Selo buvo carų užmiesčio rezidencija. Miesto teisės nuo 1808.
Architektūra
Didieji, arba Jelizavetos, rūmai Puškine (1723, architektas A. Kvasovas su kitais, vėliau perstatyti)
Taisyklingo plano rūmų ir parkų ansamblis (18–19 a., dabar Valstybinis muziejus‑rezervatas Carskoje Selo); su Sankt Peterburgo istorinio centro statiniais – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1990). Ansamblį sudaro barokiniai Didieji, arba Jelizavetos (1723, architektas A. Kvasovas su kitais; perstatyti 1757, architektas B. F. Rastrelli, vėliau – architektų Ch. Camerono, V. Stasovo, nuo 1957 restauruojami) ir klasicistiniai Aleksandro (1796, architektas G. A. D. Quarenghi) rūmai. 1780–90 prie Didžiųjų rūmų kairiojo flygelio pristatyta klasicistiniai, vadinamieji Agato, kambariai su šaltosiomis voniomis, kabantieji sodai, Camerono galerija (visų architektas Ch. Cameronas), prie dešiniojo – licėjus (1791, architektas I. Nejelovas, rekontruotas 1811, architektas V. Stasovas). Ansamblį supa Jekaterinos ir Aleksandro parkai (1720–1860; apie 600 ha) su prancūziškojo (1721) ir angliškojo (1780) parko dalimis. Parkuose gausu paviljonų (Ermitažas, 1743–54, architektai M. Zemcovas, B. F. Rastrelli), pavėsinių, kaskadų, skulpūrų, tiltų. Kiti pastatai: soborai – Sofijos (1788, architektai Ch. Cameronas, I. Starovas), Šv. kankinės Jekaterinos (1840, architektas K. Tonas, 1939 nugriautas, 2010 atstatytas), Valdovo Fiodoro (1912, architektas V. Pokrovskis), cerkvės – Dievo Motinos Ženklo (1747, 1773 pristatytas portikas, rekonstruota 1865, architektas A. Vidovas, 1892, architektas S. Danini), Šv. Jono Krikštytojo (1826, architektas D. F. Adamini), rūmai – Babolovskių (1785, architektas I. Nejelovas, perstatyti 1825, architektas V. Stasovas), vadinamieji Atsarginiai (1824, architektai A. Menelasas, V. Stasovas), M. Patkul sodyba (1852, architektas I. Monighetti). Per II pasaulinį karą apgriauti pastatai vėliau buvo atstatyti.
2271