Quesnay ekonominė lentelė (Ken ekonòminė lentẽlė), šalies ūkio ir jame vykstančios prekių ir pinigų apyvartos ekonominis modelis, tapęs fiziokratizmo ekonominės teorijos pagrindu. Quesnay ekonominę lentelę 1758 sudarė prancūzų ekonomistas F. Quesnay. Quesnay ekonominė lentelė buvo pirmasis bandymas išanalizuoti ekonominę reprodukciją ir pagaminto bendrojo metinio produkto paskirstymą visuomenės klasėms nustatant natūrinių ir vertinių nacionalinės gamybos elementų balansines proporcijas. Quesnay ekonominės lentelės svarbiausios prielaidos: šalies ūkyje yra natūrali santvarka (privati nuosavybė, asmeninė iniciatyva ir laisvoji konkurencija), visuomenę sudaro 3 klasės: produktingoji (žemės nuomininkai žemdirbiai ir jų samdomieji darbininkai, kurie savo darbu sukuria visą grynąjį produktą), žemės savininkų (gauna rentą už jiems priklausančios žemės naudojimą, patys materialiųjų vertybių nekuria, bet yra reikalingi valstybei valdyti, kultūrai plėtoti) ir sterilioji (pramonininkai, amatininkai, pirkliai ir jų samdomieji darbininkai, kurie tik perdirba žemės ūkio sukurtus produktus nedidindami jų vertės), tarp šių klasių vyksta ekvivalentiniai mainai, gamybos laikotarpio pradinis taškas yra paskutinių metų derlius, kiekvienai gamybai reikia tam tikrų išlaidų, visos gautos pajamos yra išleidžiamos (nėra kaupimo, dėl to nacionalinės gamybos mastas laikui bėgant nekinta), neatsižvelgiama į kainų svyravimus, užsienio prekybą. Žemės ūkio gamyboje naudojamas kapitalas suskirstytas į pagrindinį (sąlyginė vertė 10 mlrd. livrų, iš jų kiekvienais metais sunaudojama 1 mlrd.) ir apyvartinį (2 mlrd. livrų, kiekvienais metais visiškai sunaudojamas sėkloms, žaliavoms, samdomiesiems darbininkams išlaikyti ir kita). Šalies ūkis per metus pagamina 7 mlrd. livrų vertės produkcijos: žemės ūkis – 5 mlrd. (iš jų 3 mlrd. – išlaidos sunaudotam kapitalui atkurti, 2 mlrd. – grynasis produktas), steriliosios klasės – 2 mlrd. livrų. Prekių ir pinigų apyvarta ekonomikoje vyksta tokia tvarka: gamybos laikotarpio pradžioje žemdirbiai sumoka žemės savininkams 2 mlrd. livrų rentą, iš kurios 1 mlrd. žemės savininkai išleidžia maistui, kitiems žemės ūkio produktams pirkti iš žemdirbių, ir 1 mlrd. – pramonės ir amatų gaminiams pirkti iš steriliosios klasės. Sterilioji klasė, pardavusi savo gaminius, už gautą 1 mlrd. livrų perka iš žemdirbių maisto prekes. Žemdirbiai už 1 mlrd. livrų perka iš steriliosios klasės darbo įrankius ir medžiagas sunaudotam pagrindiniam kapitalui atkurti (apyvartinį kapitalą jie atkuria patys), o sterilioji klasė už tą pačią sumą iš žemdirbių – žaliavas pramonės ir amatų gamybai. Gamybos laikotarpio pabaigoje žemdirbiams lieka 2 mlrd. livrų, kuriuos jie vėl sumoka kaip rentą žemvaldžiams. Sunaudotas kapitalas žemės ūkio, pramonės ir amatų gamyboje per metus yra visiškai atkuriamas ir ekonominė apyvarta vyksta toliau su tais pačiais prekių ir pinigų srautais.
Visuomenės ekonominė ir socialinė struktūra, kuria rėmėsi Quesnay ekonominė lentelė, jau išnyko, bet pagal pateiktą ekonominės reprodukcijos, mainų ir paskirstymo analizę, apimančią visą šalies ūkį, Quesnay ekonominė lentelė yra žymiausia 18 a. politinės ekonomijos idėja.