quodlibet (lot. bet kas, kas patinka), daugiabalsės muzikos žanras; šio žanro humoristinis kūrinys – vokalinė arba instrumentinė pjesė su keletu pasiskolintų populiarių melodijų (choralų, motetų, madrigalų, dainų) arba jų fragmentų, turinčių skirtingus tekstus. Quodlibet melodijos, ypač tekstai, tyčia sudėlioti taip, kad jų prasmė nesutaptų ir juokintų, nors buvo kuriama ir rimtų – liturginių. Quodlibet pirmtaku 13 a. buvo motetas, kuriame vienu metu giedodavo melodijas su įvairiais tekstais. Quodlibet žanras buvo itin populiarus Vokietijoje.
Susiklostė trys quodlibet kūrimo būdai ir jo rūšys: polifoninis, sukcesyvusis (nuoseklusis) ir politekstinis.
Polifoninį quodlibet sudarė vienu metu (simultaniškai) įvairiuose balsuose kontrapunktiškai derinamos kelios melodijos arba jų fragmentai su skirtingais tekstais. Pagrindinė kontrapunkto taisyklė reikalavo vengti disonansų, todėl kai kada melodijų garsai buvo atitinkamai sutrumpinami arba pailginami. 13 a. prancūzų motetuose grigališkojo choralo cantus firmus tenoro melodija derinta su kokia nors truverų daina. Sąsajų su quodlibet turi 16 a. prancūzų šansona. Vokiškai kalbančiuose kraštuose nuo 15 a. buvo populiarūs quodlibet iš keleto liaudies dainų su skirtingais tekstais. Tokių sukūrė J. Tinctorisas. 16–17 a. quodlibet sukūrė vokiečių kompozitoriai L. Senflis, W. Schmeltzlis, M. Franckas ir kiti. Instrumentinių quodlibet sukūrė J. S. Bachas Goldbergo variacijose (paskutinė variacija). Klasicizmo epochoje žymų quodlibet Galimathias musicum sukūrė W. A. Mozartas. Liturginiuose quodlibet kontrapunktiškai derinta keleto giesmių melodijos. Liturginį quodlibet iš protestantiškojo choralo 3 melodijų sukūrė J. E. Kindermannas.
Sukcesyviojo quodlibet skolintos melodijos ar jų fragmentai eiliuojami vienas paskui kitą, nuosekliai ir tame pačiame balse, kiti balsai atlieka harmoninį pagrindą. Dažniausiai sukcesyvusis melodijų išdėstymas kaitaliojamas su polifoniniu.
Politekstinį quodlibet sudaro skolintos melodijos su naujai sukurtais tekstais. 17–18 a. politekstinį motetą sudarė tyčia nesuderintos prasmės frazės, žodžiai, šūksniai. Daug tokių quodlibet sukūrė vokiečių kompozitorius V. Rathgeberis. Politekstiniu quodlibet laikytinas ir G. Carissimi Requiem jocosum.
Nuo 16 amžiaus quodlibet Prancūzijoje vadintas fricassée, Italijoje – cento, centone, misticanza, messanza, Ispanijoje – ensalada. Nuo 17 a. quodlibet vis rečiau grįstas skolintomis melodijomis – dažniausiai originalioms melodijoms buvo parenkami linksmi, juokinantys tekstai. Modifikuotas quodlibet vartotas operose (G. Verdi Falstafas), operetėse, miuzikluose, mozaikose, jo bruožų turi pastišas, koliažas, pynė.
L: K. Petermann Das Quodlibet – eine Volksliedquelle? Leipzig 1960; K. Gudewill Ursprünge und nationale Aspekte des Quodlibet / Report of the Eighth Congress of the International Musicological Society New York 1961.
1915