Rabãto istòrija. 3 a. pr. Kr. netoli dabartinio Rabato vietos buvo pūnų gyvenvietė. 40 po Kr. gyvenvietę užėmė romėnai ir pavertė savo kolonija. 250 ji atiteko berberams. 5 a. nukentėjo per vandalų antplūdį, 7 a. nukariavo arabai. 1146 gyvenvietę užėmė Almohadai ir prie jos įkūrė miestą, kurį 1170 pavadino Rabatu ir pavertė savo valstybės sostine; miestas suklestėjo.
13 a. pirmoje pusėje pradėjo smukti. 13 a. pabaigoje Rabatą užėmė Marinidai, kurių valstybės sostinė buvo Fesas. 16 a. pradžioje, Maroke įsigalėjus Saadidų dinastijai, Rabato padėtis nepasikeitė. 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje Rabatas, į jį iš Pirėnų pusiasalio (daugiausia Ispanijos) atsikėlus musulmonams ir žydams (daugelis jų buvo patyrę prekybininkai ir amatininkai), suklestėjo; mieste plito europietiška urbanistinė kultūra. 17–18 a. (su pertraukomis) priklausė piratams; 18 a. pradžioje turėjo apie 20 000 gyventojų.
1912–56 Prancūzijos Maroko protektorato administracinis centras. Rabato uosto reikšmė pamažu smuko; jį nurungė Kasablankos ir kitų gretimų miestų uostai. Nuo 1956 nepriklausomo Maroko sostinė. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje pradėjo labai plėstis: 1971 turėjo 367 600, 2008 – 1,75 mln. gyventojų.
-Rabatas