rãbinas (hebr. rabbi), judaizme – religinis mokytojas, dvasinis vadovas, teisėjas. Žydų įvairių bendruomenių rabinų funkcijos ir jiems keliami reikalavimai nevienodi.
Titulas rabinas iš hebrajų kalbos žodžio rav – didis, gerbiamas, taip buvo kreipiamasi į vyresnį, paprastai visų gerbiamą, žmogų. Biblijoje titulas rabinas neminimas. Talmude žodis rav pavartotas šeimininko reikšme. Fariziejų laikotarpiu, kai šie Toros žinovai ėmėsi kodifikuoti rašytinį ir žodinį judėjų Įstatymą (judaizmas), pradėtas vartoti titulas rabi – mano mokytojas. Apie juos Naujajame Testamente sakoma: Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės juos vadintų „rabi“ (Mt 23, 6–7). Nuo maždaug 1 a. pabaigos šis titulas vartojamas ir Talmude Toros išminčiaus reikšme. Tos pačios šaknies aramajiškos kilmės žodžiu raban pirmą kartą pavadinti Sanhedrino (Aukščiausiojo Teismo) vadovai Gamalielis Vyresnysis ir Jochananas ben Zakajus. Manoma, juo pabrėžiama aukštesnė nei paprasto rabino padėtis (bet abu vadovai dažniau buvo vadinami teisėjais – dajanim). Po Antrosios šventyklos (Jeruzalės šventykla) sugriovimo (apie 70 po Kristaus), žydų tauta kunigų (dar levitai) nebeturi. Sunykus jų pareigoms ir tarnystei (atnašauti aukas už tautą bei padėkos ir atperkamąją aukas ir kita) imta pabrėžti rabino kaip mokytojo ir dvasinio vadovo (nors jo statusas neturi sakralumo kaip kunigo) funkcija, padėjusi viso rabinistinio judaizmo pagrindus. Babilonijos amorajai (3–6 a.), kitaip negu Izraelio žemės amorajai, buvo vadinami ne rabi, o rav.
Rabino funkcijos viduriniais amžiais
Viduriniais amžiais, be mokytojo, rabinas įgijo pamokslininko, dvasinio vadovo ir teisėjo funkcijas (jo samprata tapo artima šiuolaikinei). Šiuo laikotarpiu rabino įvaizdis siejosi su ortodoksine judaizmo atšaka, kuri remiasi Talmudo ir gaonų autoritetu. Viduriniais amžiais rabinas neatliko dvasininko funkcijų laiminti, tuokti, laidoti. Musulmoniškoje Ispanijoje, Prancūzijoje ir kai kur Vokietijoje rabinui buvo suteiktos vietos valdininko (manhig) pareigos, tai liudija išskirtinę jo svarbą bendruomenėje. Dažnai buvo renkami 2 rabinai: mokytojas (rav kolel) ir vadovas (rav manhig). Žydų filosofas Maimonidas priešinosi rabino, kaip apmokamo pareigūno, institucijai. Jis iškėlė rabino, kaip mokyto žmogaus, turinčio kitą pragyvenimo šaltinį, idealą. Maimonidas ir jo tėvas buvo vadinami teisėjais. Krikščioniškų universitetų pavyzdžiu rabinas privalėjo studijuoti ješivoje ir įgyti diplomą, patvirtinantį judėjų Įstatymo žinias, tinkamą būdą ir asmeninę charizmą. Chasidų (chasidizmas) bendruomenėse rabino įvaizdžiui daug įtakos turėjo cadiko samprata. Svarbesniu laikoma rabino dvasingumas ir šventumas (pabrėžiama padaryti stebuklai, artimas ryšys su Dievu) nei puikus halachos išmanymas.
Rabino samprata 19 amžiuje
19 a. rabino samprata labai pasikeitė. Iš rabinų imta reikalauti platesnių ne tik žydų istorijos, literatūros ir apskritai judaikos, bet ir pasaulietinių dalykų išmanymo. Rabino įvaizdžiui šiuo laikotarpiu daug įtakos turėjo protestantų pastoriai (Prancūzijoje rabinai vilkėjo kaip pastoriai, Anglijoje dėvėjo dvasininko apykaklę). Vokietijoje rabino funkcijos dažnai apsiribojo vien tik rūpinimusi ritualiniu maisto tinkamumu. Rabinai niekada nebuvo laikomi Dievo vietininkais ar Dievo ir žmonių tarpininkais, bet ėmė vadovauti bendruomenės maldai, laiminti, atlikti vedybų ir laidotuvių apeigas, atstovauti bendruomenei. Jie įsitraukė į filantropinę, visuomeninę ir edukacinę veiklą, atliko daugiau administracinių nei dvasinio vadovo funkcijų.
Rabinai 21 amžiuje
21 a. pradžioje daugelio ortodoksinės judaizmo atšakos bendruomenių rabinai atlieka visas vidurinių amžių rabinų funkcijas. Vyrauja rabino, kaip išminčiaus ir didžiausio halachos žinovo, samprata. Po studijų ješivoje paprastai gaunamas rabino įšventinimas (bet ne kiekvienas siekia juo tapti). Paprasčiausia įšventinimo forma yra jore jore (jis mokys), tik vos keli gauna jadin jadin (jis teis) įšventinimą, šie turi teisę teisti.
Daugelio liberalesnių bendruomenių, ypač Jungtinių Amerikos Valstijų, rabinai yra tik sinagogos vadovai. Reformuotojo judaizmo atšakos bendruomenėse jie atlieka dvasinio ir visuomeninio vadovo pareigas, bet neturi teisės teisti, Anglijoje – daugiau kantoriaus funkciją. Reformuotojo ir konservatyviojo judaizmo atšakose ir moterys gali tapti rabinėmis.
Izraelyje rabinas ir jo institucijos funkcijos nuo kitų šalių labai skiriasi, nes halacha ir rabinų teismai yra Izraelio valstybės teisinės sistemos dalis. Aukščiausia rabinų institucija – Aukščiausiasis Izraelio rabinatas, kuriam atstovauja 2 vyriausieji – aškenazių ir sefardų – rabinai. Didžiuosiuose miestuose dažniausiai t. p. veikia 2 vyriausieji rabinatai (aškenazių ir sefardų). Pagal rangą po jų eina Aukščiausiojo Teismo (Bet Din) rabinai (jie vadinami dajanim), atliekantys teisėjų pareigas, beveik kiekviena Izraelio apylinkė t. p. turi savo rabinus teisėjus. Po jų eina rabinai, kurių funkcijos yra ribotos: jie atsakingi už skirtingus religinius dalykus (košerį, mikvę ir kita), šie rabinai, kaip ir teisėjai, neatlieka mokytojo ir dvasininko funkcijų. Po jų pagal svarbą eina apylinkės ar rajono bendruomenių rabinai. Žemiausia pagal rangą yra sinagogos rabinų institucija. Vedybų apeigas atlieka vietos religinės tarybos paskirti atstovai, o laidotuvių – chevra kadiša (vadinamosios šventosios bendruomenės) įvairios organizacijos.
Rabinai Lietuvoje
Lietuvos žydų bendruomenės rabinus renka bendruomenės valdyba. Iki 20 a. pradžios dauguma jų užimdavo ir ješivos vadovo pareigas. Rabinais dažnai tapdavo rabino sūnūs. Rabinas paprastai atlikdavo ritualines, pamokslininko, teisėjo, dvasinio vadovo pareigas. Žymiausi rabinai: Vilniaus Gaonas (Ben Šlomo Zalman Elijahu; 1720–92), Avrahamas Dancigas (1747–1820), Chaimas iš Valažino (1749–1821), Izraelis Salanteris (1810–83), Chaimas Soloveičikas (1853–1918), Chaimas Ozeris Grodzenskis (1863–1940).
2182