Račia, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių šeima – 5 broliai partizanai iš Suvalkijos.
Kilusi iš Reketijos (Liubavo vlsč.). Mažažemiai. Broliai Vytautas, Jonas ir Petras 1944 pabaigoje įsitraukė į partizaninį karą, todėl jų namuose darytos kratos, rengtos pasalos. Tėvas Petras Račius (1879–1946; palaidotas Sasnavos kapinėse) nuo tardymų, kankinimų susirgo ir mirė. Motina Uršulė Kailiukaitytė‑Račiuvienė (1901–1991 04 09; palaidota Būdviečio kapinėse) su dukra Onute (9 m.) ir sūnumi Albinu (4 m.) 1948 05 22 buvo ištremti į Taišeto rajoną (Irkutsko sr.). Jų sūnūs Alfonsas ir Jurgis slapstėsi, tapę pilnamečiais išėjo pas partizanus. Visi broliai priklausė Vytauto rinktinės 44 kuopai. Buvęs pasienio policininkas Vytautas (slapyvardis Ąžuolas; 1922–1950 03 09) tapo kuopos vadu. Įvedė griežtą drausmę, pats pasižymėjo drąsa. Apdovanotas juostele Už narsumą ir Laisvės kovos 3 laipsnio Kryžiumi. Žuvo kovoje Ilgalaukoje, prie Sūsninkų miško (Kalvarijos vlsč.). Po jo žūties 44 kuopa pervadinta į Ąžuolo kuopą, vėliau – į Ąžuolo tėvūniją.
Račiai Vytautas ir Jonas
Ąžuolo kuopos 1 grandies vadas Jonas (slapyvardis Klevas; 1924–1950 05 07) ir Alfonsas (slapyvardžiai Uosis, Topolis; 1931–1950 05 07) kartu žuvo Petrauskų sodyboje Kamšuose (Kalvarijos vlsč.).
Petras (slapyvardis Beržas; 1926–1946 01 12; palaidotas Rūdelės kapinėse, Kalvarijos vlsč.) kautynėse buvo sužeistas; užėjęs pas Miklausės kaimo gyventoją Buckiūną pagalbos buvo išduotas Mockų (Mockavos) NKVD. Nenorėdamas gyvas pasiduoti nusišovė. 4 brolių kūnai buvo išniekinti Kalvarijoje, ten užkasti. Jų žūties vietose pastatyti paminkliniai kryžiai. Jauniausias iš brolių Jurgis (slapyvardžiai Kėkštas, Grikis; 1933–1951 06 29) pas partizanus išėjo 1950. Žuvo su kovotoju J. Čeponiu (slapyvardis Lubinas) Jakimavičiuose (Kalvarijos vlsč.).
Jauniausia Račių duktė Marija (g. 1943), kai trėmė motiną, pasislėpė pas kaimynus, ją globojo broliai. Žuvus Jurgiui ištekėjo už partizanų ryšininko J. Mincevičiaus (jo brolis partizanas žuvo); gyvena Girkantuose (Kalvarijos savivaldybė). Iš tremtyje sunkiai susirgusios motinos paimtus vaikus Onutę ir Albiną apgyvendino vaikų namuose. 18 m. Onutę iš jų išvežė į Sachaliną (likimas nežinomas). Šaukiamojo amžiaus Albinas atsisakė tarnauti SSRS kariuomenėje, buvo suimtas. Motina jų daugiau nematė. Ją paliegusią 1956 04 iš senelių namų į Lietuvą parvežė grįžtantys tremtiniai. Gyveno pas dukterį Mariją.
1248