racionalaũs pasirinkmo teòrija, neoklasikinė (neoklasikai) socialinė ir ekonominė teorija, aiškinanti piliečių, politikų ir valstybės tarnautojų ekonominius ir socialinius veiksmus racionalumu (racionalizmas). Šie veiksmai prilyginami gamintojų ir vartotojų savanaudiškiems veiksmams. Racionalaus pasirinkimo teorija taikoma tiriant viešąjį sektorių, apima mikroekonomikos, politikos mokslų, sociologijos, filosofijos, psichologijos, antropologijos tam tikras koncepcijas. Pagal racionalaus pasirinkimo teoriją, žmonių paskatos šaltinis yra pinigai ir galimybė gauti asmeninės naudos. Racionalūs individai renkasi iš kelių variantų ir dažniausiai pasirenka tokį, kuris jiems suteikia daugiausia pasitenkinimo. Racionalaus pasirinkimo teorijos šalininkai teigia, kad kiekvieno žmogaus veiksmai iš esmės yra racionalūs, tai yra prieš priimdamas sprendimą žmogus palygina jo kainą (siekia ją minimizuoti) ir galimos naudos vertę (siekia ją maksimizuoti). Žmogus sprendimą gali rinktis iš logiškai neprieštaringų įsivaizduojamų (virtualių) veiksmų variantų, bet ne visus gali įgyvendinti, todėl pagal savo prioritetus ar turimus išteklius renkasi realų variantą. Racionalaus pasirinkimo teorija paaiškina individo sprendimo dalyvauti ar ne visuomeniniuose reikaluose priėmimo procesą, taip pat individualių sprendimų priėmimo logiką dalyvaujant kolektyviniuose reikaluose, bet nepaaiškina, kaip kolektyvo nariai bendrauja tarpusavyje, kad priimtų sau ir kitiems naudingiausią sprendimą. Racionalaus pasirinkimo teorija dažniausiai kritikuojama dėl to, kad jos šalininkai kelia netikslingus klausimus, nekvestionuoja žmonių elgsenos biologinės psichologinės ir socialinės prigimties, paskatos tikrumo, netikrina šios teorijos empiriškai ir neįrodo, kad jų pateikiamos išvados išplaukia būtent iš racionalaus pasirinkimo teorijos prielaidų. Racionalaus pasirinkimo teorija susijusi su utilitarizmu, metodologiniu individualizmu.
Racionalaus pasirinkimo teorijos ištakos tradiciškai siejamos su Didžiosios Britanijos ekonomisto ir filosofo A. Smitho veikalu Tautų turtas (The Wealth of Nations 1776), kuriame teigiama, kad kiekvienas žmogus siekia savanaudiškų tikslų, bet tinkamomis aplinkybėmis šie tikslai gali būti naudingi visuomenei. Racionalaus pasirinkimo teorijos pradininkais laikomi Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistai J. M. Buchananas ir G. Tullockas, 1962 išleidę veikalą Sutikimo skaičiavimas: Konstitucinės demokratijos loginiai pagrindai (The Calculus of Consent: Logical Foundations of Constitutional Democracy). Anot jų, piliečių ir valstybės tarnautojų ne tik ekonominė, bet ir politinė elgsena grindžiama ne vietos reikšmės idealais ar viešuoju interesu, bet siekiu gauti asmeninės naudos. Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas ir sociologas G. S. Beckeris tyrimuose plačiai taikė racionalaus veikėjo modelius (pavyzdžiui, veikale Ekonominis požiūris į žmonių elgseną / The Economic Approach to Human Behavior 1976). Vėliau racionalaus pasirinkimo teoriją tyrinėjo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas R. M. Hogarthas ir ekonomistas M. W. Rederis (Racionalus pasirinkimas: Ekonomikos ir psichologijos kontrastas / Rational Choice: The Contrast Between Economics and Psychology), Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistai ir sociologai G. Radnitzky ir P. Bernholzas (Ekonominis imperializmas: Ekonominis požiūris, taikomas už ekonomikos srities ribų / Economic Imperialism: The Economic Approach Applied Outside the Field of Economics, abu 1987), indų ekonomistas A. Senas (Racionali elgsena / Rational Behavior 1990), švedų ir Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas R. Swedbergas, Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas C. Bicchieri (Racionalumas ir koordinavimas / Rationality and Coordination 1993, Racionalumas ir žaidimų teorija / Rationality and Game Theory 2003), Jungtinių Amerikos Valstijų politologai D. P. Greenas ir I. Shapiro (Racionalaus pasirinkimo teorijos patologijos: Taikymo politikos moksluose kritika / Pathologies of Rational Choice Theory: A Critique of Applications in Political Science 1994).