racionalijų lkesčių teòrija, ekonominė teorija, kuri teigia, kad gyventojai ir įmonės gali racionaliai optimizuoti savo ekonominę elgseną, nes supranta rinkos mechanizmų veikimą ir apdorodami visą prieinamą ir aktualią ekonominę informaciją gali be sisteminių prognozavimo klaidų numatyti ateities perspektyvas.
Prognozuodami ateitį pavieniai ekonominiai subjektai gali daryti atsitiktinių klaidų, bet vidutiniškai visų jų prognozės yra teisingos. Gyventojai ir įmonės objektyviai įvertina informaciją apie praeities ir dabarties ekonomines tendencijas, t. p. numatomas vyriausybės ir kitų ekonominių subjektų priemones joms paveikti ir remdamiesi šia informacija suformuoja racionaliuosius ateities lūkesčius, kuriuos gali pakeisti tik naujai gauta informacija. Formuodami savo lūkesčius rinkos dalyviai tol naudojasi nauja informacija, kol jos įgijimo ir apdorojimo ribinės išlaidos tampa lygios jos teikiamai ribinei naudai. Ekonominiai subjektai gali visiškai tiksliai numatyti ateitį, kai rinkos informacija yra tobula ir nėra jokio neapibrėžtumo.
Racionaliųjų lūkesčių teorija iš esmės skiriasi nuo adaptyviųjų lūkesčių teorijos, kuri teigia, kad ekonominių subjektų lūkesčiai dėl būsimųjų laikotarpių formuojami tik pratęsiant į ateitį (ekstrapoliuojant) ankstesnes tendencijas. Racionalus ateities numatymas (kai jis įmanomas) duoda daug geresnių rezultatų, yra labai svarbus verslininkams, priimantiems sprendimus dėl investicijų ir jų laukiamo pelningumo, darbdaviams ir darbuotojams, besiderantiems dėl darbo užmokesčio, kurio dydžiui turės įtakos būsimieji infliacijos tempai, ir visiems kitiems rinkos dalyviams. Ekonominė praktika rodo, kad racionaliųjų lūkesčių teorijos teiginiai yra teisingi tik iš dalies: jeigu verslininkai priimtų sprendimus turėdami visą informaciją apie ateitį, turėtų išnykti verslo ciklai ir bet kokia rizika. Dalis ekonominės informacijos gali būti nesuprantama paprastiems žmonėms ar viešai neatskleidžiama, be to, vyriausybė, bankai ir kiti rinkos dalyviai, paskelbę iš anksto numatomus vykdyti ekonominius sprendimus, vėliau ne visada tiksliai laikosi savo pažadų.
Racionaliųjų lūkesčių teorijos modifikacija yra dalinė racionaliųjų lūkesčių teorija, kuri teigia, kad ekonominiai subjektai ilguoju laikotarpiu racionaliai numato ateitį, bet nėra tikri dėl krypties, kuria plėtosis ekonomika, dėl to jie turi nuolat koreguoti savo ateities lūkesčius atsižvelgdami į realius ekonomikos būklės vertinimus.
Racionaliųjų lūkesčių hipotezę pirmasis 1961 iškėlė Johnas Fraseris Muthas, 20 a. 8 dešimtmetyje racionaliųjų lūkesčių teoriją plėtojo R. E. Lucasas, Th. J. Sargentas, Neilas Wallace’as (visi Jungtinės Amerikos Valstijos), ji tapo viena svarbiausių koncepcijų, kuriomis remiasi neoklasikinė ekonominė analizė.
2687
racionalieji lūkesčiai; lūkesčiai; adaptyviųjų lūkesčių teorija; adaptyvieji lūkesčiai