racionalizmas

racionalzmas (pranc. rationalisme < lot. rationalis – protingas), 20 a. architektų idėjinė koncepcija; konstruktyvizmo, funkcionalizmo, struktūralizmo ir joms artimų architektūros tendencijų visuma.

Italijos finansų policijos būstinė Como (1936, architektas G. Terragni)

Racionalizmas rėmėsi mokslo ir technikos laimėjimais, taikė pramoninius statybos būdus, naujas, šiuolaikines statybines medžiagas ir konstrukcijas. Pastatai projektuoti paprastų, konstruktyvių formų, funkcionalių ir taisyklingų planų. Siekta iš esmės pagerinti gyvenamąją ir darbo aplinką. 3–4 dešimtmetyje racionalizmo idėjas plėtojo grupuotės De Stijl, MIAR (Movimento Italiano per l’Architettura Razionale / Italų racionaliosios architektūros judėjimas), Bauhaus, ASNOVA (Naujųjų architektų asociacija, 1923–30). Žymesni atstovai: Jungtinėse Amerikos Valstijose – R. M. Hoodas, Nyderlanduose – G. T. Rietveldas, Austrijoje – A. Loosas, Prancūzijoje – A. Perret, Italijoje – G. Terragni, Vokietijoje – W. Gropius.

Pradėjo klostytis 19 a. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose (Čikagos mokykla) ir Europoje. Racionalizmo plėtotei įtakos turėjo prancūzų C. Perrault, M.‑A. Laugier, J.‑F. Blondelio (18 a. vidurys), J.‑N.‑L. Durand’o, J.‑B. Rondelet, E.‑E. Viollet‑le‑Duco ir anglo A. W. N. Pugino architektūros veikalai (visi 19 a.).

20 a. 7 dešimtmetyje racionalizmo idėjas plėtojo italas V. Gregotti, vokietis O. M. Ungersas, olandas A. van Eyckas, japonas K. Tange, Jungtinėse Amerikos Valstijose – Ph. Johnsonas, Šveicarijoje – M. Botta. Racionalizmo plitimą skatino racionalistų iniciatyva surengti Tarptautiniai šiuolaikinės architektūros kongresai, palaikė architektūrologai S. Giedionas, R. Banhamas, U. Kultermannas, Ch. Jencksas, G. Grassi.

2271