racionalzmas (pranc. rationalisme < lot. rationalis – protingas), filosofinė koncepcija, laikanti protą svarbiausiu pasaulio tvarkos principu ar pažinimo pagrindu ir šaltiniu. Racionalizmui yra būdinga nuostata, kad pasaulis yra racionaliai sutvarkyta visuma, kurios dalys siejasi logiškai būtinais ryšiais ir kurios struktūrą galima pažinti vien protu. Racionalistinė metafizika priešinga iracionalistinėms koncepcijoms (pavyzdžiui, A. Schopenhauerio metafiziniam voliuntarizmui), pasak kurių, tikrovė yra protui nepažinus, tarpusavyje nesusijusių, vienas nuo kito nepriklausomų fragmentų rinkinys. Racionalistinė pažinimo teorija dažniausiai priešpriešinama empirizmui, doktrinai, kuri teigia, kad visas pažinimas kyla iš juslinio patyrimo ir turi būti pagal jį vertinamas. Racionalizmo atstovai teigia, kad tikrasis žinojimas įgyjamas protu a priori, nepriklausomai nuo juslinio patyrimo. Juslinis patyrimas teikia tik miglotas ir nepatikimas žinias, o apriorinis pažinimas yra būtinas ir visuotinis, neturintis ir negalintis turėti jokių išimčių. Racionalizmui būdinga realistinis požiūris į sąvokų, kurių turinys viršija juslinį patyrimą, ir tikrovės santykį, taip pat į šių sąvokų tarpusavio loginius ryšius. Ši unikali fundamentalių sąvokų ir iš jų sudarytų teiginių aibė adekvačiai perteikia pasaulio prigimtį ir sudaro racionaliai pažinių ir būtinų tiesų sistemą. Tokių tiesų atpažinimas aiškinamas aiškumo ir ryškumo kriterijais, pats protas gali atpažinti tokias idėjas ir teiginius, todėl šios idėjos turi būti įgimtos. Pagrindines tiesas suvokiame kaip įrodymo nereikalaujančias aksiomas, iš kurių išvedamas visas kitas žinojimas. Racionalizmo atstovų manymu, ne tik logikoje ir matematikoje, bet ir etikoje ar metafizikoje esama esminių racionalių principų, kurių neįmanoma paneigti be prieštaravimo. Šiose srityse racionalistinė epistemologija yra priešinga skepticizmui. Iškeldamas pažintines proto galias racionalizmas menkina ne tik juslinio patyrimo, bet ir kitų žinojimo šaltinių – ezoterinio pažinimo, kylančio iš mistinės patirties ar religinio apreiškimo, institucinio autoriteto – reikšmę. Racionalizmas prieštarauja įvairioms iracionalizmo formoms, pabrėžiančioms biologinės, emocinės, pasąmoninės ar egzistencinės prigimties reiškinių ir procesų pažintinę reikšmę.
Racionalizmo šaknys glūdi senovės graikų filosofijoje. Pažintines proto galias pirmasis pabrėžė Pitagoras, teigęs, kad abstrakčių, vien protu pažįstamų matematinių santykių harmonija atspindi tikrovės prigimtį. Kraštutinis metafizinis racionalizmas būdingas Parmenidui, tvirtinusiam, kad mąstymas ir būtis sutampa, t. y. egzistuoja tik tai, kas gali būti mąstoma, o kas neegzistuoja yra prieštaringa ir nemąstoma. Šias nuostatas perėmė ir Platonas, savo pažinimo teorijoje laikydamas juslinį pažinimą neteikiančiu tikro, nekintamo ir patikimo žinojimo. Jis tegali būti vertinamas nekintamais principais, idėjomis, kurios ir yra mąstymo pagrindas. Nors racionalizmo bruožų turinčios filosofinės koncepcijos buvo plėtojamos įvairiais laikais, racionalizmo terminas filosofijos istorijoje paprastai siejamas su naujųjų amžių mąstytojų R. Descartes’o, B. Spinozos ir G. W. Leibnizo filosofija. Naujųjų amžių racionalizmas perėmė nemažai sąvokų ir metodų iš vidurinių amžių scholastikos, bet atsirado kaip savarankiška kryptis, daugiausia dėl nepasitenkinimo nevaisingais ir beprasmiais scholastinės filosofijos debatais, ir iš to kylančiu skepticizmu. Racionalistai siekė metodiško ir argumentuoto žinojimo, atsisakančio pažinimo, kylančio iš autoritetų interpretavimo. Jie stengėsi sukurti visuotinę metafizinę sistemą, kurioje sistemiškai išsprendžiami Dievo, žmogaus ir pasaulio klausimai ir kurios kontekste įmanomas mokslų pertvarkymas pagal matematikos metodą. Racionalizmas buvo dominuojanti kryptis 18 amžiaus Vakarų Europos universitetuose.
R. Descartes’as, laikomas naujųjų amžių racionalizmo pradininku ir žymiausiu atstovu, vienas pirmųjų siekė pertvarkyti filosofiją ir teorinę gamtotyrą pagal matematinį metodą. Taikydamas abejojimo metodą, teigė, kad žinojimas turi remtis ne jusliniu patyrimu, kuriuo visada galima suabejoti, bet absoliučiu tikrumu, kurį R. Descartes’o nuomone, teikia tik protas. Iš prote iki patyrimo glūdinčių pagrindinių sąvokų galima išvesti universalius principus, kurie savo ruožtu padės rasti atsakymus į pagrindinius filosofijos ir gamtotyros klausimus. R. Descartes’as teigė, kad pagrindinės sąvokos ir idėjos yra įgimtos. Tokių idėjų įgimtumą jis įrodinėjo negatyviais argumentais, parodydamas, kad jos negali būti įgyjamos patyrimu, nes jose nėra jutiminio turinio ir jose glūdi begalybės idėja. Begalybės suvokimas esą negali kilti iš juslinio patyrimo, nes šis visada yra baigtinis, teikiantis tik miglotas ir nepatikimas žinias.
Įgimtų idėjų doktriną perėmęs G. W. Leibnizas papildė ją įgimtais principais – neprieštaringumo ir pakankamo pagrindo principai ir iš jų išvedamos logikos taisyklės negali būti išmokstami, nes jie yra bet kokio išmokimo pagrindas. G. W. Leibnizas, remdamasis matematiniu metodu, siūlė sukurti idealią kalbą characteristica universalis, nepasižyminčią natūraliai kalbai būdingais netikslumais, kurios sąvokos leistų vien loginiu skaičiavimu įvertinti kiekvieno teiginio apie pasaulį teisingumą ar klaidingumą.
B. Spinoza sutiko su R. Descartes’u ir G. W. Leibnizu, kad negalime žinojimu vadinti to, kam trūksta tikrumo. B. Spinoza pripažino tik vieną absoliutaus tikrumo kriterijų – loginį būtinumą. Loginis būtinumas yra vienas tikrovės aspektų. Tik logiškai būtini teiginiai yra absoliučiai tikri, todėl tik logiškai būtinus teiginius ar teiginius, kuriuos galima dedukuoti iš logiškai būtinų teiginių, galima laikyti žinojimu. B. Spinozos racionalizmas skyrėsi nuo R. Descartes’o ir G. W. Leibnizo tuo, kad jo sistemoje neliko vietos Dievui, kaip nuo jo kūrinijos atskirai substancijai, kuri veikia pagal žmogaus protą pranokstančius tikslus. B. Spinoza sutapatino Dievą su gamta, bet ji suprantama ne kaip individualių objektų visuma, o kaip būtina, racionali tvarka. B. Spinoza, kitaip nei krikščioniška tradicija, tvirtino, kad žmogaus protas pajėgus pažinti Dievą.
18 amžiaus pabaigoje I. Kantas savo kritine filosofija mėgino įveikti racionalizmo ir empirizmo priešpriešą. Pasak jo, visas patyrimas remiasi juslumo formomis, kurios nekyla iš patyrimo, bet yra patyrimo sąlygos. Be stebėjimo šios patyrimo sąlygos yra tuščios ir pažinimo neteikia. I. Kantas kritikavo racionalistinės metafizikos įsitikinimą, kad žmogaus protas gali pažinti daiktus, kurie negali būti patyrimo objektais (daiktus savaime). Nagrinėdamas moralės filosofijos klausimus I. Kantas tvirtino, kad moralumo matas yra vadinamasis kategorinis imperatyvas, neinstrumentinio racionalumo principas, glūdintis praktiniame prote. Šiuolaikinėje filosofijoje racionalizmas sistemingai nebeplėtojamas, bet kai kuriose šiuolaikinėse koncepcijose esama racionalistinių elementų – įgimtų principų (A. N. Chomsky universalioji gramatika) ar vien protu įgyjamo pažinimo, pranokstančio juslinį pažinimą (L. BonJouro ir D. J. Chalmerso epistemologija).
LIETUVOJE 17–18 amžiuje dominavo scholastinė filosofija, todėl čia racionalistinei filosofijai įsitvirtinti sąlygų nebuvo. Racionalizmo filosofines koncepcijas Vilniaus universitete dėstė A. A. Skorulskis ir B. Dobševičius. Jie mėgino derinti scholastinės filosofijos ir naujųjų amžių racionalizmo idėjas.
76