Radburno sistema (Rãdberno sistemà), urbanistinių principų visuma, taikyta planuojant Radburno miestelį prie Niujorko (1929, urbanistai C. Steinas, H. Wrightas). Radburno sistemos susiklostymui įtakos turėjo anglų urbanisto E. Howardo iškelta miesto sodo idėja. Miestelyje vietoj mažų kvartalų suprojektuota gausiai apželdinti vadinamieji superkvartalai, kurių nekerta tranzitinės automobilių magistralės, o pėsčiųjų ir transporto srautai izoliuoti (jų sankirtos tik 2 lygiais). Gyvenamąjį kompleksą (suplanuotas 25 000 gyventojų) sudaro vadinamosios kekės – aplink akligatvį sukomponuoti gyvenamieji namai, kurių gyvenamosios patalpos atgręžtos į želdynų ir pėsčiųjų takų pusę. Taip sukuriama rami kamerinė gyvenamoji aplinka, suaktyvinami kaimynystės ryšiai (kurti vadinamieji kaimynystės vienetai). Dėl Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjusios Didžiosios depresijos (1929–33) projektas iki galo neįgyvendintas. Radburno sistema naudota planuojant Europos miestus po II pasaulinio karo. 20 a. pabaigoje ir Jungtinių Amerikos Valstijų, ir Europos urbanistai kritikavo Radburno sistemos schematiškumą, socialinių aspektų ignoravimą, atskleidė jos ribotumą.
2271