Žemės radiacijos juostos: 1 – išorinė juosta, 2 – vidinė juosta, 3 – Žemė, 4 – Žemės sukimosi ašis, 5 – magnetinė ašis
radiãcijos júosta, storas didelės energijos elektringųjų dalelių, daugiausia protonų ir elektronų, žiedas, juosiantis Žemę abipus geomagnetinio pusiaujo iki 55–56° platumos. Įvairiose juostos dalyse dalelių koncentracija ir energija nėra vienoda, todėl radiacijos juosta skaidoma į kelias, dažniausiai dvi, juostas. Vidinė radiacijos juosta yra 1000–6000 km aukštyje; joje daugiausia didelės energijos protonų (apie 100 MeV) ir elektronų (apie 100 keV). Mažesnės energijos dalelės (daugiausia elektronai) sudaro išorinę radiacijos juostą. Jos aukštis virš geomagnetinio pusiaujo 20 000–60 000 km (intensyviausios radiacijos juostos dalies – 25 000–30 000 km). Didelėse platumose radiacijos juosta gerokai priartėja prie Žemės. Radiacijos juosta susidaro į Žemės magnetinį lauką patekus Saulės išmestoms (Saulės vėjas) bei dėl galaktinių kosminių spindulių sąveikos su Žemės atmosfera atsiradusioms elektringosioms dalelėms.
Jos dideliu greičiu spiralėmis juda aplink magnetinio lauko jėgų linijas nuo vieno geomagnetinio ašigalio prie kito. Saulės vėjo gūsiai deformuoja radiacijos juostą, ypač išorinę. Į radiacijos juostą patekę kosminiai aparatai ir žmonės turi turėti specialias apsaugos priemonių. Radiacijos juostą su stipriu magnetiniu lauku turi ir kitos planetos.
Žemės radiacijos juostą pagal dirbtinių palydovų duomenis 1958 atrado Jamesas Alfredas Van Allenas (Jungtinės Amerikos Valstijos), todėl ji dažnai dar vadinama Van Alleno radiacijos juosta.
906