centrinės šildymo sistemos radiatoriaus schema: 1 – karšto vandens vamzdis, 2 – termostatas, 3 – įšilęs oras, 4 – grįžtamojo atvėsusio vandens vamzdis, 5 – šaltas patalpos oras
radiatorius
radiãtorius, patalpų šildymo prietaisas. Šilumą perduoda daugiausia spinduliavimu, iš dalies konvekcija. Būna stacionarus (centrinės šildymo sistemos) ir kilnojamas (elektrinis alyvinis). Centrinės šildymo sistemos radiatorius turi 1 arba kelis kanalus, kuriais cirkuliuoja šilumnešis (dažniausiai karštas vanduo). Būna įvairių formų ir matmenų, ištisiniai ir sekciniai (tokį radiatorių galima ilginti arba trumpinti, keisti sekcijas). Seniausi šių sistemų radiatoriai yra ketiniai, sudaryti iš pavienių lietų sekcijų. Jie turi didelę šiluminę galią, gerai laiko šilumą, atsparūs aplinkos poveikiams, bet sunkūs ir neišvaizdūs. Aliumininiai radiatoriai lengvi, nedidelių matmenų, turi didelį šiluminį laidumą, atlaiko didelį darbinį slėgį, bet vanduo gali sukelti aliuminio koroziją. Jie būna sekciniai, sudaryti iš lietų, srieginiais elementais sujungtų sekcijų, ištisiniai, suvirinti iš dviejų profiliuočių, ir mišrūs.
Plieniniai radiatoriai būna plokštiniai iš 2 suvirintų lakštų su įdubomis (taip sudaromi kanalai vandeniui cirkuliuoti), sekciniai ir vamzdiniai. Būna ir bimetalinių (aliuminio ir plieno, aliuminio ir vario) radiatorių, kurie atlaiko ypač didelį darbinį slėgį. Elektrinis radiatorius naudojamas vietiniam šildymui. Jis turi sandarų metalinį alyvos pripildytą korpusą, kuriame įtaisyta elektrinė spiralė. Ji įkaitina alyvą, kuri iki 60–70 °C įšildo radiatoriaus korpusą.