lempinis radijo imtuvas
rãdijo imtùvas, radiotechninis įrenginys radijo signalams priimti ir jiems atkurti vartotojui suprantama forma: garsais, šviesos signalais ar kitaip. Radijo imtuvai naudojami įvairiose radijo ryšio sistemose – televizijoje, radionavigacijoje, radiolokacijoje, radiotelemetrijoje ir kitur. Pagal elektroninį elementą radijo imtuvai skirstomi į lempinius, tranzistorinius ir integrinių grandynų, pagal signalų priėmimo principą – į tiesioginio detektavimo, heterodininius, superheterodininius ir skaitmeninius. Pagrindinės radijo imtuvo dalys: virpesių kontūras reikiamo radijo siųstuvo aukštojo dažnio virpesiams išskirti, stiprintuvai aukštojo ir žemojo dažnio virpesiams stiprinti, detektorius informaciją sudarantiems žemojo dažnio virpesiams išskirti iš aukštojo dažnio virpesių, elektroakustinis įtaisas (garsiakalbis, telefonas) gautai informacijai atgaminti ir maitinimo šaltinis.
Paprasčiausias yra detektorinis radijo imtuvas, kuris neturi stiprinimo elementų ir elektros energijos šaltinio. Imtuvo virpesių kontūras, susidedantis iš ritės ir kondensatoriaus, suderinamas pagal priimamosios stoties dažnį. Detektoriaus išėjime gaunama žemojo dažnio srovė, sukelianti garsą telefone, o aukštojo dažnio srovė nuteka į žemę per blokavimo kondensatorių. Buvo plačiai naudojamas 20 a. 2 dešimtmetyje. Vėliau jį pakeitė lempinis, dar vėliau – tranzistorinis imtuvas. Radijo imtuvas geba iš priimtų virpesių visumos išskirti naudingą signalą (informaciją), vadinamą atrankumu. Atrankumu apibudinama imtuvo savybė slopinti trukdančių stočių signalus, dirbančius artimais dažniais. Radijo stoties siunčiamas radijo bangas radijo imtuvas gali priimti skirtingose dažnių juostose: ilgųjų, vidutinių, trumpųjų ir ultratrumpųjų bangų diapazonuose. Radijo imtuvas derinamas pasirenkant reikiamos talpos kondensatorių arba ritę (kuo ilgesnės priimamos bangos, tuo didesnė turi būti kondensatoriaus talpa arba ritės induktyvumas). Tranzistorinis radijo imtuvas turi įtaisytą radijo bangų diapazono perjungiklį. Kol neprijungtas maitinimo šaltinis, šis radijo imtuvas veikia kaip detektorinis ir vadinamas tiesioginio veikimo radijo imtuvu. Prijungus maitinimo šaltinį tranzistorius veikia kaip detektorius ir kaip žemojo dažnio stiprintuvas. Sustiprintas signalas siunčiamas į garsiakalbį (garsas reguliuojamas kintamuoju kondensatoriumi). Superheterodininio radijo imtuvo jautris silpniems tolimųjų stočių signalams priimti didinamas papildomai įtaisant superheterodiną, t. y. heterodiną (mažos galios elektrinių virpesių generatorių) ir maišiklį (elektroninį įtaisą signalo dažniui keisti). Jie moduliuoja aukštojo dažnio virpesius versdami juos tarpinio dažnio signalais, kurie siunčiami į detektorių. Superheterodinaminiai radijo imtuvai yra labai atrankūs, juos galima tiksliai suderinti su reikiama stotimi, be to, jie gerai slopina radijo triukšmų signalus.
Garso kokybė priklauso nuo radijo imtuve kylančių netiesinių iškraipymų, praleidžiamųjų dažnių juostos pločio, triukšmų lygio. Išėjimo galios dydis priklauso nuo imtuvo priimamo ir stiprinamo signalo stiprio, kuris keičiamas ir palaikomas dažniausiai automatiniu garso reguliatoriumi. Daugelio imtuvų išėjimo galia yra apie 2 W. Pagal paskirtį radijo imtuvai būna stacionarieji, įtaisomi magnetofonuose arba kituose leistuvuose, įvairios paskirties nešiojamieji ir transporto priemonių. Stacionarieji radijo imtuvai jungiami į kintamosios elektros srovės tinklą. Nešiojamieji radijo imtuvai maitinami autonominio elektros srovės šaltinio, galvaninių elementų, akumuliatorių, saulės baterijų ir kitų. Automobiliniai radijo imtuvai maitinami iš automobilio akumuliatoriaus. Jie jungiami su magnetofonu arba kompaktinių diskų leistuvu.
KARADI radijo imtuvai (iš kairės): B2D Liaudies imtuvas, trijų lempų baterinis B37, Tautofonas, SUPER KS-5, SUPER KS-7
Pirmieji radijo imtuvai buvo skirti telegrafo signalams priimti. Tokio ryšio bandymus 1893 atliko N. Tesla. A. Popovas sukūrė virpesių registravimo prietaisą ir 1896 pirmasis perdavė radiogramą. 1897 G. Marconi užpatentavo pirmąjį pasaulyje bevielį radijo ryšį.