rãdijo teãtras, teatro meno rūšis, vaidinimas per radiją. Kūrinio idėja, personažų charakteristikos, veiksmo vieta ir laikas, nuotaikų kaita perteikiama akustinėmis meninės raiškos priemonėmis – žodžiu (aktorių balsais), muzika ir garsų efektais. Radijo teatro specifika lemia ir radijo dramaturgijos ypatumus: specialiai radijui parašytos pjesės, radijui pritaikyto literatūros kūrinio (radiofonizacijos) siužetas grindžiamas ne išoriniu veiksmu, bet herojų psichologinių būsenų kaita, jų išgyvenimais, jausmų ir minčių konfliktu, skatinama klausytojus pasitelkti vaizduotę. Radijo teatro meno specifikos raiškai didelę įtaką turi garso technikos pažanga. Radijo teatrui būdinga raiškios akustinės charakteristikos, įtaigumas, gebėjimas pasiekti didžiulę auditoriją.
1923 Didžiojoje Britanijoje transliuota radijo teatro pirmieji vaidinimai: W. Shakespeare’o pjesių Julijus Cezaris, Henrikas VIII, Daug triukšmo dėl nieko ištraukos. 1924 per Londono radijo stotį transliuota pirmoji radijo drama – R. Hugheso Komedija apie pavojų. Radijo teatro pjesių parašė žymūs rašytojai: Sh. Andersonas, S. Beckettas, I. Bergmanas, H. Böllis, W. Borchertas, R. Bradbury, B. Brechtas, F. Dürrenmattas, M. Frischas, E. Ionesco, J. Iwaszkiewiczius, S. Lenzas, A. Milleris, H. Pinteris, W. Saroyanas, I. Shaw ir kiti.
Apie radijo teatrą Lietuvoje radijo teatras Lietuvoje.
3028