radikalzmas (lot. radicalis – šakninis), žmogaus siekis visapusiškai ir drastiškai keičiant nusistovėjusius institutus įgyvendinti idealią socialinę tvarką garantuojančias idėjas. Radikalaus žmogaus pasaulėžiūra dažniausiai paremta keliais gerai žinomais ir įvertintais principais, bet tokį žmogų nuo kitų skiria šių principų pavertimas dogma ir besąlygiškas prisirišimas prie jos. Šiomis dogmomis paremtos doktrinos ar mokymai (pvz., marksizmas) dažniausiai nuoseklūs, darnūs, nors ne visada logiškai pagrįsti, kartais remiasi tik intuityviai suvokiama tiesa. Radikaliosios teorijos gali būti pozityvios tuo, kad siekia iš esmės naujos žmogaus gyvenimo versijos, bet negatyvios ir pavojingos, nes kelia grėsmę visiems dabartinio gyvenimo aspektams. Radikalus požiūris ir veiksmai visuomenėje paplitę, nes gerai dera su daugelio žmonių nusiteikimu paviršutiniškai apmąstyti aplinką, kitiems tai yra konkrečių aplinkybių padiktuota patogi elgesio kaukė, tretiems − gerai pagrįstas dorinis apsisprendimas. Žmogaus nuolatinės pastangos įgyvendinti radikalias idėjas dažnai virsta fanatizmu, dažniausiai susijusiu su giliomis emocinėmis problemomis.
Radikalizmo terminas pirmą kartą pavartotas politikoje (1797 Didžiosios Britanijos politikas Ch. J. Foxas kvietė įgyvendinti radikalią reformą − suteikti balsavimo teisę visiems vyrams), naujųjų laikų radikalizmo (jam būdingi demokratiniai idealai) ištakos yra J. Locke’o, Ch. L. de Montesquieu, J.‑J. Rousseau, kitų Šviečiamojo amžiaus mąstytojų teiginiai, kad visa esama tvarka nenatūrali, todėl turi būti suardyta ir pakeista nauja ir racionalesne, įsitikinimas, kad tik keletas išrinktųjų turi pakankamai išminties ir teisę valdyti, yra neteisingas, kad kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo šeimininkas ir turi teisę svarstyti bendruosius reikalus. Viena pirmųjų radikalizmo formų, kai buvo siekiama tiksliai įgyvendinti švietėjų idealus, dažniausiai laikomas jakobinizmas. Jis gyvavo palyginti trumpai, pirmiausia siejamas su Prancūzija, bet jakobinų klubų būta daugumoje Europos šalių ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šių klubų veiklos principai (nors klubų buvo nedaug, bet jie sėkmingai derino savo veiklą ir buvo efektyvūs revoliucinės propagandos atramos taškai, galintys prireikus mobilizuoti masinę paramą) tapo pavyzdžiu daugeliui vėlesnių radikalų kart. Kita svarbi radikalizmo forma buvo populizmas. Jungtinėse Amerikos Valstijose jis buvo labiau agrarinis. Rusijoje dėl įvairių priežasčių (pirmiausia slavofiliškų nuotaikų) susikūrė narodnikų judėjimas, sujungęs Šviečiamojo amžiaus idealus ir nacionalistinį romantinį požiūrį į senųjų slavų bendruomenes. Daugelio Vidurio ir Rytų Europos šalių populistiniai judėjimai rėmėsi vokiečių intelektualų (pirmiausia J. G. Herderio) išplėtotu tautos (Volk) išaukštinimu. Populistams dažnai būdinga tikėjimas arti gamtos gyvenančio paprasto žmogaus, kurio interesai natūraliai skiriasi nuo daugelio vyriausybių oligarchinių tendencijų, kūrybinėmis galiomis. Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų filosofinis radikalizmas (iškiliausias atstovas J. Benthamas) yra vigų kilmės. Jis artimas jakobinų idealams, bet skiriasi požiūriu, kad kova dėl racionalesnės socialinės tvarkos turi vykti be prievartos ir chaoso. Ryški radikalizmo apraiška yra anarchizmas. Jo teorinius pamatus padėjo anglų filosofas W. Godwinas, P. J. Proudhonas sukūrė šio judėjimo ekonominę programą (prudonizmas, miutiuelizmas).
Iki 19 a. vidurio radikalizmas buvo kairysis, vėliau skilo į dešinįjį (radikalieji dešinieji) ir kairįjį (radikalieji kairieji) radikalizmą. Dešiniojo radikalizmo ryškiausi pavyzdžiai – nacionalistinės Italijos, Japonijos, Vokietijos diktatūros (fašizmas, nacionalsocializmas), kairiojo – anarchizmas (20 a. antroje pusėje dėl polinkio į terorizmą tapo destruktyviausia radikalizmo forma), komunizmas ir Pietų Europos bei Lotynų Amerikos šalyse įtakingas sindikalizmas.
Tikėjimas žmogaus proto galia ir politinių laisvių nuostatos – vienas svarbiausių radikalizmo indėlių į civilizaciją, bet daugelis radikalų sukurtų institutų (pvz., komunistinėse šalyse) kritikuoti kaip antihumaniški. Viena svarbesnių radikalizmo gyvybingumo priežasčių – visiems radikalams ir daugeliui juos remiančiųjų būdingas žmogaus gyvenimo pavienių reiškinių idealizavimas. 21 a. pradžioje radikalizmas pasireiškia visur, bet daugiausia iš Vakarų Europos šalių kolonijinės priklausomybės išsivadavusiuose kraštuose.