radimičiai

radmičiai (bltr. радзімічы, radzimiči; rus. радимичи, radimiči), rytų slavų genčių junginys. Pirmo tūkstantmečio pabaigoje gyveno Dniepro aukštupio baseino rytinėje dalyje, prie Sožo upės ir jos intakų (dabartinės Gomelio ir Briansko sritys). 9 a. viduryje radimičiai mokėjo duoklę chazarams. Nuo 885 jų žemės priklausė Kijevo Rusiai, nuo 11 a. – Černigovo kunigaikštystei. 907 kartu su kunigaikščio Olego kariauna dalyvavo žygyje į Bizantiją. 11–12 a. radimičių žemėse buvo miestų: Gomijus (dabar Gomelis), Čečerskas (prie Sožo), Krečiutas (dabar Kričevas), Starodubas ir kiti. Istorijos šaltiniuose radimičiai paskutinį kartą paminėti 1169. Kartu su kai kuriomis kitomis rytų slavų gentimis sudarė baltarusių tautinės grupės pagrindą. Manoma, kad į radimičius įsiliejo ir dalis rytų baltų.