radioaktyvioji tarša

radioaktyviojo užteršimo zonos

radioaktyvióji taršà, radioaktyvùsis užteršmas, vietovės, technikos, pastatų ir kitų objektų tarša radioaktyviosiomis medžiagomis. Skiriamos 5 radioaktyviosios taršos zonos: M – radiacinio pavojaus, A – vidutinės taršos, B – stiprios, C – pavojingos ir D – ypač pavojingos taršos. Jos susidaro tose vietose, kur vyko branduolinio ginklo bandymai, avarijos branduoliniuose energetiniuose objektuose ar nuolat buvo išmetama radioaktyviųjų medžiagų iš branduolinių energetinių objektų jų normalios veiklos sąlygomis. Radioaktyvioji tarša susijusi su dirbtinės kilmės radionuklidais, t. y. tokiomis radioaktyviosiomis medžiagomis, kurias sukūrė žmogus, arba su gamtinės kilmės radioaktyviosiomis medžiagomis jas koncentruojant iš gamtoje randamų uolienų (pvz., fosfatų pramonėje, urano rūdos kasyklose). Radioaktyviosios taršos zonos (Žemės Šiaurės pusrutulyje) susidarė dėl atominių bombų bandymų atmosferoje 1949–80.

Ypač pavojinga radioaktyviosios taršos zona susidarė po avarijos Černobylio (Ukraina) branduolinėje elektrinėje 30 km spinduliu, kai į aplinką buvo išmesta apie 100 petabekerelių (PBq) ¹³⁷Cs (kitų šaltinių duomenimis, šiek tiek mažiau – 74–85 PBq, arba 20–40 % viso ¹³⁷Cs kiekio, buvusio reaktoriaus aktyviojoje zonoje) ir apie 8 PBq ⁹⁰Sr. Europinėje SSRS dalyje iškrito apie 30 % ¹³⁷Cs kiekio (30 PBq) ir apie 90 % ⁹⁰Sr kiekio (7 PBq), pasklidusio į aplinką po avarijos. Didelė radioaktyviosios taršos zona susidarė 2011 įvykus avarijai Fukušimos (Japonija) branduolinėje elektrinėje (zona siekia apie 200 km), bet daugiausia radioaktyviosios taršos radioaktyviųjų medžiagų iškrito Fukušimos prefektūros teritorijoje (iki 40 km nuo elektrinės).

Lietuvoje

Lietuvos teritorijoje, kaip ir visame Šiaurės pusrutulyje, dėl Černobylio branduolinės avarijos, iškrito radioaktyviųjų medžiagų. Vidutinis ¹³⁷Cs savitasis aktyvumas ariamuose Lietuvos dirvožemiuose iki avarijos Černobylio branduolinėje elektrinėje 1986 buvo 6,8 ± 1,8 Bq/kg. Avarija Černobylio branduolinėje elektrinėje padidino radioaktyviąją taršą ir Lietuvoje, nes radioaktyviųjų dulkių debesis, pakilęs į atmosferą po avarijos, slinko per dalį Lietuvos teritorijos. Pietinėje ir vakarinėje šalies dalyje tarša ¹³⁷Cs padidėjo labiau negu kitoje teritorijoje, kur radioaktyviojo debesies iškritos buvo mažesnės. ¹³⁷Cs iškritų savitojo aktyvumo tankis Lietuvoje neviršijo 18,5 kBq/m². 1992 nustatytos 3 vietos, kuriose ¹³⁷Cs savitasis aktyvumas dirvožemyje buvo didžiausias: Lietuvos pietų ir vakarų regionai bei Kuršių nerija. Didžiausias aktyvumo tankis užfiksuotas Neringos dirvožemyje – apie 19 700 Bq/m², kitose vietose – apie 1600 Bq/m². Lietuvos dirvožemių tarša ilgaamžiu dirbtinės kilmės radionuklidu ⁹⁰Sr buvo mažesnė negu ¹³⁷Cs. 2011 po avarijos Fukušimos branduolinėje elektrinėje oro masių į Lietuvą pernešti radioaktyvaus jodo pėdsakai gyventojų sveikatai jokios įtakos neturėjo.

889