radioaktyvusis biosferos teršimas

radioaktyvùsis biosfèros teršmas, radioaktyviųjų medžiagų patekimas į aplinką (atmosferą, litosferą, hidrosferą, biosferą). Radioaktyvųjį biosferos teršimą sukelia radioaktyviosios medžiagos (radionuklidai), kurios patenka į aplinką ir biologinius objektus dėl branduolinių sprogimų, radioaktyviųjų uolienų eksploatacijos branduolinio kuro gamybai, branduolinių reaktorių, atominių elektrinių, branduolinio kuro perdirbimo įmonių veiklos, jose vykstančių avarijų ir radioaktyviųjų atliekų laidojimo po žeme ir jūroje. Radioaktyvusis biosferos teršimas būna globalus ir lokalus. Globalus radioaktyvusis biosferos teršimas vyko dėl branduolinių sprogdinimų aukštuose atmosferos sluoksniuose (1945) ir dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos (1986), lokalus radioaktyvusis biosferos teršimas – dėl branduolinių sprogdinimų po žeme ir vandeniu, t. p. dėl mažesnių avarijų, susijusių su branduoline energetika. Pavojingiausi yra ilgaamžiai dirbtiniai radionuklidai (pvz., radioaktyvusis stroncis (⁹⁰Sr), radioaktyvusis cezis (¹³⁷Cs), plutonio (Pu) ir jodo (I) radioizotopai). Dirbtiniai radionuklidai sudaro labai mažą jonizuojančiosios spinduliuotės fono dalį, tačiau pavojingi dėl to, kad kaupiasi gyvuose organizmuose patekę iš oro, dirvožemio, vandens ir su maistu. Radioaktyvusis stroncis kaupiasi gyvūnų ir žmogaus kauliniame audinyje, radioaktyvusis cezis – raumenyse, jodo radioizotopai – skydliaukėje, plutonio radioizotopai – kepenyse, kauluose, plaučiuose, limfmazgiuose. Kai kuros planktono, dumblių, augalų rūšys kaupia radionuklidus didesniais kiekiais negu jų yra aplinkoje.

2020

radioaktyvioji tarša