radioapsauginės medžiagos

radioapsaugnės mẽdžiagos, radioprotèktoriai (lot. radio – spinduliuoju + protektorius), cheminiai junginiai, naudojami biologiniams objektams (mikroorganizmams, augalams, gyvūnams ir žmogui) apsaugoti nuo jonizuojančiosios spinduliuotės. Radioapsauginių medžiagų naudojimas priklauso nuo organizmo apšvitos, kuri būna išorinė (esant jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniui juos supančioje aplinkoje) ir vidinė (patekus radioapsauginėms medžiagoms į organizmo vidų). Radioapsauginės medžiagos mažina radioaktyviųjų medžiagų patekimą į organizmą, t. p. neleidžia atsirasti didesniems pokyčiams organizme, jo jautriuose audiniuose ir organuose veikiant apšvitai. Jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos poveikį organizmams gali mažinti kai kurios aminorūgštys, indolilalkilaminai, polinukleotidai, vitaminai C ir B₁₂, silpnos organinės rūgštys, organinės kilmės junginiai (vadinami kompleksonai), kurie sudaro kompleksus su metalais ir jų radioizotopais. Naudojami radionuklidų stabilūs izotopai arba jų analogai (pvz., ¹²⁷I radionuklidams – stabilusis jodo izotopas, ⁹⁰Sr – stabilusis stroncio izotopas arba jo analogas kalcis (Ca), ¹³⁷Cs – stabilusis cezio izotopas arba jo analogas kalis (K)). Efektyviausi yra kelių cheminių junginių, priklausančių skirtingoms cheminėms grupėms, mišiniai. Jie paskleidžiami aplinkoje (pvz., vandens organizmams) arba įvedami į organizmą.

2020