radioastronòmija (lot. radio – spinduliuoju + gr. astron – žvaigždė + nomos – dėsnis), astrofizikos šaka, tirianti kosminių radijo bangų šaltinių struktūrą, savybes ir kilmę. Žemės paviršių pasiekia radijo bangos, kurių ilgis nuo apie 2,5 mm iki apie 30 m. Trumpesnes bangas sugeria atmosferos deguonis ir vandens garai, ilgesnes atspindi jonosfera. Šias bangas gali priimti priemonės, esančios už atmosferos ribų. Pagrindinis prietaisas radijo bangoms stebėti yra radioteleskopas. Radijo bangas skleidžia praktiškai visi Visatos objektai ir jų sistemos. Dalies šaltinių radijo bangos yra šiluminės prigimties (spinduliuoja laisvieji elektronai, stabdomi teigiamo krūvio dalelių lauke). Jas skleidžia Mėnulis, planetos, žvaigždės (tarp jų Saulė), emisiniai ūkai. Kai kuriuose šių šaltinių pasirodo kitokios prigimties bangų – sinchrotroninės radijo bangos; jas skleidžia reliatyvistiniai (labai didelio greičio) elektronai, stabdomi magnetinio lauko. Ypač stipriai tokios kilmės bangas spinduliuoja radiogalaktikos, kvazarai, pulsarai, supernovų liekanos. Minėtų šaltinių radijo bangų spektras – ištisinis. Yra šaltinių, spinduliuojančių energiją linijose. Emisiniuose ūkuose, kur vandenilis jonizuotas, radijo diapazone pasirodo vandenilio serijų emisijos linijos. Neutralus vandenilis tarpžvaigždiniuose debesyse spinduliuoja 21 cm bangoje. Molekuliniuose debesyse randasi įvairių molekulių spektro linijų. Kai kurių žvaigždžių apvalkaluose susidaro molekuliniai mazeriai. Be to, visas dangus gana tolygiai švyti labai trumpose radijo bangose. Tai – mikrobangis Visatos fonas – reliktiniai spinduliai, kurie mena tolimą Visatos praeitį, kai ji buvo jauna ir karšta.
Apie nežemiškos kilmės (Galaktikos centro) radijo spinduliuotę 1932 paskelbė K. G. Jansky.
906