radiobiològija (radio… + biologija), mokslo šaka, tirianti visų jonizuojančiosios spinduliuotės rūšių poveikio biologinių efektų mechanizmus, dėsningumus ir radiacinės saugos teorinius pagrindus. Skirstoma į organizmo radiobiologiją (tiria jonizuojančiosios spinduliuotės padarinius organizmams, jų organams ir audiniams), radiocitologiją (poveikį ląstelėms), radiobiochemiją (poveikį molekulėms), radioekologiją (aplinkos taršą radionuklidais, jų apykaitą biosferoje, poveikį biologinėms bendrijoms), radiacinę genetiką (poveikį organizmų paveldimumui, genetines ląstelių pažaidas, vėžines ligas sukeliančius efektus). Radiobiologijos taikomosios kryptys: radioselekcija (jonizuojančiosios spinduliuotės naudojimas naujoms rūšims kurti), radiologija (jonizuojančiosios spinduliuotės naudojimas medicinoje diagnostikos ir gydymo tikslams), radiacinė sauga (apsaugos priemonės nuo jonizuojančiosios spinduliuotės kenksmingo poveikio), kosminė radiobiologija (kosminių aparatų įgulų apsauga). Viena iš svarbesnių problemų – jonizuojančiosios spinduliuotės vidinės ir išorinės apšvitos mažų dozių ilgalaikio biologinio poveikio efektų tyrimai.
1895 W. C. Röntgenui (Vokietija) atradus rentgeno spindulius buvo pradėtas tirti šių spindulių biologinis poveikis. 1896 I. Tarchanovas (Rusija) pradėjo tirti jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį organizmams. 20 a. 3 dešimtmetyje formavosi nauja teorija, kad ląstelės žuvimas priklauso nuo jonizuojančiosios dalelės patekimo į tam tikrą jos jautrią vietą – taikinį. 1935 N. Timofejevas-Resovskis (SSRS), M. Delbrückas (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir K. G. Zimmeris (Vokietija) pasiūlė taikinio teoriją, kurią galutinai suformulavo 1946 D. Lea (Didžioji Britanija). 1940–50 laikomi radiobiologijos, kaip savarankiškos mokslo šakos, pradžia. 1950–60 nustatyta, kad jonizuojančioji spinduliuotė pažeidžia deoksiribonukleorūgštį (DNR), jos sintezę, atrasta radioapsauginių medžiagų, pradėta kurti spindulinės ligos gydymo metodika. 1960–70 buvo kuriama struktūrinė metabolinė jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio teorija (A. Kuzinas, SSRS). Šiuolaikinės radiobiologijos pagrindiniai uždaviniai – įvertinti veikiančias ir uždaromas atomines elektrines, branduolinio kuro saugyklas, branduolinės energetikos plėtrą, Černobylio atominės elektrinės avarijos pasekmes, jonizuojančiosios spinduliuotės naudojimą įvairiose medicinos, pramonės, mokslo srityse.
LIETUVOJE Gamtos tyrimų centre atliekami radionuklidų sklaidos sausumos ir vandens ekosistemose ir akumuliacijos biologiniuose objektuose tyrimai (E. D. Marčiulionienė, J. Mažeika), Vilniaus universiteto – radiacinės genetikos tyrimai (J. Lazutka). Fizikinių ir technologijos mokslų centre – radionuklidų sklaidos aplinkoje tyrimai (B. Lukšienė, A. Gudelis), Vilniaus Gedimino technikos universitete – radionuklidų sklaidos sausumos sanduose tyrimai (D. Butkus), Nacionaliniame vėžio institute – eksperimentinės ir klinikinės radiobiologijos tyrimai (V. Atkočius), Radiacinės saugos centre – radionuklidų akumuliacijos maisto produktuose tyrimai, biologinė dozimetrija (R. Ladygienė, B. Gricienė).
L: V. Atkočius, K. Valuckas Įvadas į radiobiologiją Vilnius 2008; Z. Bak, P. Aleksander Osnovy radiobiologii Moskva 1963; A. Belov, V. Kiršin, N. Lysenko Radiobiologija Moskva 1999; B. D. Stevan Protection and Applied Radiobiology 1999.
2020