radiofzika (lot. radio – spinduliuoju + gr. physikē < physis – gamta), fizikos šaka, tirianti elektromagnetinės spinduliuotės žadinimą, sklidimą, sąveiką su kitomis medžiagomis. Skiriama statistinė (tiria atsitiktinius elektromagnetinius reiškinius ir bangas), kosminė (tiria elektromagnetinius reiškinius dangaus kūnuose ir visatoje), kvantinė (tiria elektromagnetinės spinduliuotės atsiradimą dėl kvantinių reiškinių) ir klasikinė (tiria radijo bangų savybes, jų sąveiką su krūvininkais vakuume, dujose, kietuosiuose kūnuose) radiofizika. Elektronų srauto ir elektromagnetinių bangų sąveikos tyrimas leido sukurti, tobulinti elektronines lempas, magnetronus, tranzistorius. Virpesių, bangų ir puslaidininkio bei kristalo krūvininkų sąveikos tyrimai panaudoti kuriant puslaidininkinius diodus, kietojo kūno lazerius, mazerius. Elektromagnetinių bangų tyrimai įvairiose sistemose ir Žemės paviršiuje lėmė radijo ryšio, mobiliojo ryšio sukūrimą. Klasikinė radiofizika susiformavo 20 a. pirmoje pusėje, tyrimus labiausiai skatino radiolokacijos, radionavigacijos plėtra. Lietuvoje radiofizikos mokslo kryptis P. Brazdžiūno iniciatyva pradėjo formuotis po II pasaulinio karo. 1961 Vilniaus universitete įsteigta Radiofizikos katedra.
2800