Gulbės A radiogalaktikos nuotrauka 6 cm radijo bangoje (spalvos sutartinės, šviesesnių spalvų sritys atitinka didesnį spindesį; VLA radioteleskopas): 1 – galaktikos branduolys, 2 – plazmos čiurkšlė, 3 – plazmos čiurkšlių suformuoti dujų debesys, 4 – padidinta radiogalaktikos branduolio aplinkos nuotrauka regimoje šviesoje (Hubble’io kosminis teleskopas)
radiogalãktika (lot. radio – spinduliuoju + gr. galaktikos – pieniškas, pieninis), aktyvioji galaktika, kurios šviesis radijo bangų ruože yra itin didelis. Šiame bangų ruože jis gali siekti 1037–1039 W; yra apie 106 kartų didesnis už kitokios galaktikos, pvz., Andromedos galaktikos (M31), šviesį radijo bangų ruože. Iš radijo bangų spinduliuotės intensyvumo pasiskirstymo žemėlapio radiogalaktikos aplinkoje nustatyta, kad tipiška radiogalaktika turi kompaktišką branduolį 1, iš kurio dviem diametraliai priešingomis kryptimis srūva plazmos plonos čiurkšlės 2 (kartais pastebima tik viena), nusidriekiančios tolyn iki didžiulių dujų debesų 3, kurie ir yra pagrindinis radijo bangų šaltinis. Radiogalaktikos branduolio nuotraukose optiniame spektro ruože paprastai matoma elipsinė galaktika 4. Atstumas tarp labiausiai atitolusių debesų pakraščių gali siekti iki kelių milijonų šviesmečių, t. y. radiogalaktikos matmenys gali būti daug kartų didesni už optinės galaktikos matmenis.
Debesų ir čiurkšlių skleidžiama spinduliuotė yra ne šiluminė, o sinchrotroninė; ją sukelia magnetiniuose laukuose itin dideliais greičiais (artimais šviesos greičiui) judantys elektronai. Manoma, kad radiogalaktikos pagrindinis energijos šaltinis yra jos branduolyje slypinti supermasyvi juodoji skylė, kurią juosia karštų dujų akrecinis diskas arba žiedas. Iš šios juodosios skylės polių sklindančios plazmos čiurkšlės tiekia medžiagą ir energiją į atitolusius dujų debesis, kurių judėjimą ir plėtimąsi stabdo tarpgalaktinės dujos. Žinomesnės radiogalaktikos: Gulbės A (3C 405), Kentauro A (NGC 5128), Mergelės A (M87).
3018