radiogrãfija (lot. radio – spinduliuoju + gr. graphō – rašau), neardomasis medžiagų tyrimas naudojant jonizuojančiąją spinduliuotę. Pagal spinduliuotės tipą radiografija skirstoma į beta radiografiją, gama radiografiją, neutroninę radiografiją ir rentgeno radiografiją, pagal paskirtį – į pramoninę ir medicininę radiografiją. Pramoninė radiografija tiria objektų defektus, susidariusius lydant, suvirinant, liejant ar veikiant juos kitais būdais. Medicininė radiografija naudojama kaulų lūžiams, svetimkūniams, organų pažeidimams arba jų pokyčiams aptikti. Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis dažniausiai yra radionuklidai, spinduliuojantys gama kvantus (pvz., radioaktyvieji izotopai 60Co, 75Se, 137Ce), rečiau – beta daleles (pvz., 90Y, 90Sr, 147Pr). Jonizuojančioji spinduliuotė, perėjusi per tiriamąjį objektą ir patekusi į fotografinės medžiagos šviesai jautrų sluoksnį, jame palieka jonizuotųjų atomų pėdsaką, kuris pajuoduoja ryškinant fotografinę medžiagą. Pagal pajuodavimo optinį tankį sprendžiama apie objekto savybes ir sandarą. Mažiausias aptinkamo defekto matmuo priklauso nuo jonizuojančiosios spinduliuotės tipo ir jos energijos, tiriamo gaminio storio. Atliekant radiografinę suvirintų jungčių kokybės kontrolę aptinkami mažesni kaip 0,1 mm defektai. Mažesnių matmenų defektams aptikti naudojama dujų įgerties radiografija: gaminys dedamas į sandarų indą, iš jo išsiurbiamas oras, tada įleidžiama dujų su radionuklidiniu indikatoriumi. Paviršiniai defektai, pasižymintys didesniu įgerties aktyvumu, radionuklidų įgeria daugiau negu bedefektės gaminio sritys. Dujų įgerties radiografija nustatomi mikroplyšiai, kurių ilgis apie 20 nm, gylis apie 20 μm.
3020