radioizotopai

radioizotòpai (lot. radio – spinduliuoju + gr. isos – vienodas, lygus, panašus + topos – vieta), radioaktyveji izotòpai, cheminio elemento izotopai, kurių atomų branduoliai yra nestabilūs ir skyla spinduliuodami lengvesnius branduolius. Radioizotopų pusėjimo trukmė nuo mažiau kaip 10^–16 s (⁸Be) iki daugiau kaip 10²⁶ metų (²⁰⁹Bi). Ilgaamžiai gamtiniai radioizotopai, pvz., ⁴⁰K, ²³⁸U išliko Žemės plutoje nuo jos susidarymo. Dalis radioizotopų atsiranda dalijantis branduoliams, dėl kosminės spinduliuotės poveikio atmosferoje, kiti – vykstant branduolinėms reakcijoms. Kiekvienas cheminis elementas turi bent kelis radioizotopus, bet ne visi nors vieną stabilų. Radioizotopų cheminės savybės tokios pačios kaip ir stabiliųjų to paties elementų izotopų. Radioizotopams skylant susidaro jonizuojančioji spinduliuotė (alfa, beta, gama, kartais – neutronai), todėl didelis radioizotopų kiekis gali sukelti pavojų žmogaus sveikatai (radiacinis jautrumas). Naudojami medicinoje (diagnostikai ir terapijai), geologijoje, archeologijoje, defektoskopijoje, žemės ūkyje, įvairiems cheminiams ir biologiniams procesams tirti, branduolinėje sintezėje, t. p. kaip gama spinduliuotės (pvz., ⁶⁰Co) arba neutronų (pvz., ²⁵²Cf) šaltiniai, ilgaamžis šilumos arba elektros energijos šaltinis kosminiuose aparatuose, skriejančiuose toli nuo Saulės.

1811