Rãdomo konfederãcija, 1767–68 Abiejų Tautų Respublikos (ATR) didikų ir bajorų ginkluota politinė sąjunga kovai su reformų šalininkais ir mėginimais sustiprinti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio valdžią. Vadinama Generaline konfederacija. Iniciatorius – Rusijos ambasadorius Varšuvoje N. Repninas. Konfederaciją rėmė Rusija, nes valdantieji ATR didikai Čartoriskiai stengėsi pašalinti jos įtaką. 1766 ATR Seimas atmetė Rusijos reikalavimą suteikti disidentams – ATR bajorams nekatalikams – politines teises. Nors paskutinis ATR valdovas (1764–95) Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo išrinktas Maskvos ir Berlyno susitarimu, bet po jo elekcijos vyraujanti ATR Čartoriskių partija (Familija) ir pats valdovas jau 1764 ėmėsi reformų ir šalinti Rusijos įtaką. Čartoriskių priešininkai, tarp jų Vilniaus vaivada K. S. Radvila, pabėgo į užsienį arba pasitraukė iš politinio gyvenimo, jų turtai konfiskuoti. 1767 06 23 Radome susibūrusios konfederacijos maršalka (maršalu) buvo išrinktas iš Turkijos grįžęs ir atgavęs dvarus K. S. Radvila; prisidėjo lenkų didikai J. K. Branickis, A. S. Krasińskis, J. Mniszechas, G. Podoskis, F. S. Potockis, W. Rzewuskis, K. Sołtykas.
K. S. Radvilos universalas, kviečiantis jungtis prie Radomo konfederacijos (po 1767 07 06; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
K. S. Radvilos universalas, kviečiantis jungtis prie Radomo konfederacijos (po 1767 07 06; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Rusija į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkiją įvedė savo karinius dalinius, kurie spaudė, kad N. Repnino reikalavimai būtų įvykdyti; konfederatus rėmė pinigais. Rusija kišosi į ATR vidaus reikalus ir dėl vadinamųjų disidentų ir dizunitų teisių. Radomo konfederatų pastangoms pašalinti valdovą Stanislovą Augustą Poniatovskį savais sumetimais nepritarė Rusija, bet rėmė jų veiksmus pašalinti iš politinės veiklos Čartoriskius ir nutraukti jų vykdomas valstybines reformas. 06 23 Radomo konfederacijos pasirašytu aktu Rusijos imperatorės Jekaterinos II prašoma tapti ATR senosios tvarkos garante, pasižadama saugoti esamas teises ir laisves. Katalikų Bažnyčiai pripažintas vyraujantis vaidmuo, kartu garantuotos politinės teisės disidentams, kurios buvo suformuluotos Slucko (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) ir Torunės (Lenkija) disidentų ir dizunitų konferencijose. 1767 07 pabaigoje Radomo konfederacijos centras buvo perkeltas į Varšuvą. 1767 10 pradžioje prie konfederacijos prisijungus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederatams (maršalka S. Bžostovskis) ir pačiam valdovui, buvo išrinkta delegacija į Rusiją (vadovas L. Pociejus), veikianti pagal N. Repnino instrukcijas. ATR Seime (1767 10–1768 02) Varšuvoje dalis delegatų reikalavo apsaugoti valstybę nuo Rusijos įtakos. Dėl to Krokuvos vyskupai K. Sołtykas ir J. A. Załuskis, Lenkijos etmonas W. Rzewuskis ir jo sūnus buvo išgabenti į Kalugą. Varšuva ir Seimo rūmai buvo apsupti Rusijos karinių dalinių. 1768 02 24 teroro įbaugintas Seimas buvo priverstas priimti Varšuvos sutartį – patvirtino kardinalines teises (nekeisti politinės santvarkos), Jekaterina II pripažinta jų garante. Dėl Radomo konfederacijos veiklos sulėtėjo reformos, ATR tapo ir teisiškai priklausoma nuo Rusijos. Kai kurie konfederacijos veikėjai ir kiti didikai, Varšuvos sutarties priešininkai, 1768 suorganizavo Baro konfederaciją.
1777
415
-Generalinė konfederacija