Radvliškio kautỹnės, 1919 11 21–22 Lietuvos kariuomenės kautynės su bermontininkais; svarbiausia Šiaulių operacijos dalis. 1919 10 Lietuvoje pradėję pulti bermontininkai užėmė Biržus, Jurbarką, Linkuvą, Radviliškį, Raseinius, Šiaulius. 1919 10 16 Lietuvos Vyriausybė nusprendė jėga išvaryti juos iš Lietuvos. Kovai su bermontininkais sudarytas naujas Lietuvos kariuomenės frontas (vadas K. Ladyga). Nepavykus užimti Rygos bermontininkai traukėsi nuo Latvijos kariuomenės, 1919 11 18 atidavė jai Bauskę, 11 21 – Jelgavą. Spaudžiant Antantės karinės kontrolės komisijai (pirmininkas Henri Albert’as Niesselis) visi vokiečių kariniai daliniai iki 11 14 turėjo pasitraukti iš Lietuvos. Tarp bermontininkų ir Lietuvos kariuomenių nustatyta laikina demarkacijos linija palei Šiaulių–Tauragės geležinkelį, per Radviliškio ir Joniškėlio apylinkes.
1919 11 18 Vokietijos įgaliotieji atstovai pranešė, kad bermontininkų kariuomenė pereina generolo Walterio von Eberhardto žinion; šis turėjo rūpintis jos evakuacija. Walteris von Eberhardtas siūlė Latvijai skelbti paliaubas, Lietuvos ir Latvijos kariuomenių puolimą stabdė Karinės kontrolės komisija, todėl Latvijos ir Lietuvos karinė vadovybė nutarė ginklu priversti bermontininkus greičiau evakuotis į Vokietiją.
1919 11 20 K. Ladygai paskelbus įsakymą pradėti Šiaulių operaciją Antrajam pėstininkų pulkui (vadas V. Grigaliūnas-Glovackis) skirtas svarbiausias uždavinys – išvaduoti Radviliškį ir Šiaulius. Tikintis, kad iš apeito Radviliškio priešas pats pasitrauks, jį užimti skirtas silpniausias (sudarytas iš jaunų karių) Pirmasis batalionas. Bermontininkams svarbiame geležinkelio mazge būta nemažų ginklų, šaudmenų atsargų, lėktuvų. 600–800 bermontininkų įgula įsitvirtino mūriniuose pastatuose, kapinėse ir vėjo malūne, turėjo artilerijos, minosvaidžių ir kulkosvaidžių.
1919 11 21 3 va. Antrasis pėstininkų pulkas (2192 kareiviai ir 39 karininkai) pradėjo pulti Šiaulių link, jo Pirmasis batalionas iš pozicijų tarp Karčemos ir Ilgūnų kaimų (į pietryčius nuo Radviliškio) – miestelį. Buvo puolama atviroje vietovėje nemanevruojant. Leitenantui Serafinui Oželiui su karių būriu pavyko įsiveržti į Radviliškį, pirmajai kuopai užimti kapines, bet negavusios pastiprinimo kuopos turėjo grįžti į pradines pozicijas. Apie 9 val. vėl pulta, bet dėl stiprios priešo ugnies vėl nesėkmingai. Bataliono nuostoliai – 2 žuvę ir 3 sužeisti karininkai, 14 žuvusių ir 30 sužeistų kareivių.
Pulko Antrasis ir Trečiasis batalionai, puldami Šiaulių link į šiaurę nuo miestelio, pasiekė Gudelių, Jankūnų ir Šilėnų kaimus į šiaurės vakarus nuo Radviliškio, bet nežinodami Pirmojo bataliono padėties puolimą sustabdė. Fronto vadas nusprendė į kautynes mesti rezervą – Pirmojo pėstininkų pulko (vadas V. Skorupskis) Trečiąjį ir dalį Pirmojo bataliono. Radviliškis turėjo būti puolamas iš rytų, pietryčių ir jį apėjus – iš vakarų. Antrojo pėstininkų pulko Pirmasis batalionas turėjo Radviliškį apeiti ir pulti iš šiaurės.
Puolimas prasidėjo 11 22 7 val. ryto. Priešo ugnį slopino priskirta ketvirtoji artilerijos baterija. Septintoji kuopa įsiveržė į miestelį, bet neremiama kaimynų pasitraukė. Trečioji kuopa priartėjo prie Radviliškio iš vakarų, bet buvo sustabdyta priešo ugnies. Antrojo pėstininkų pulko Pirmasis batalionas užėmė Radviliškio dvarą, bet toliau kautynėse nedalyvavo. 12 valandą pertvarkius kuopas buvo puolama toliau. Temstant trečioji kuopa įsiveržė į Radviliškį iš vakarų, devintoji ir septintoji – iš pietryčių ir rytų. Bermontininkai pabėgo geležinkeliu arba vieškeliu.
Kautynėse Pirmasis pėstininkų pulkas neteko 11 žuvusių ir apie 30 sužeistų karių. Bermontininkai per Radviliškio kautynes neteko apie 210 užmuštų, apie 430 sužeistų ir 131 patekusio į nelaisvę. Lietuvos kariuomenei atiteko trofėjai: 2 antžeminiai artilerijos, 2 zenitiniai pabūklai, 1 haubica, apie 100 kulkosvaidžių, 10 minosvaidžių, 30 lėktuvų, apie 50 000 aviacinių bombų, didelės šaudmenų atsargos, daug kito karinio turto (11 23 rytą specialiu traukiniu jis išvežtas Kauno link). 11 22 vakare į Radviliškį traukiniu atvykęs Henri Albert’as Niesselis pareikalavo nutraukti Lietuvos kariuomenės puolimą ir atsitraukti į buvusias pozicijas. Negavęs Vyriausybės nurodymų K. Ladyga pakluso ir 11 23 įsakė trauktis. Laimėtos Radviliškio kautynės pagreitino bermontininkų evakuaciją iš Lietuvos. Žuvusieji Pirmojo pėstininkų pulko kariai 11 24 palaidoti Baisogalos, Antrojo pėstininkų pulko kariai 11 25 – Šeduvos kapinėse.
per Radviliškio kautynes Lietuvos kariuomenės paimti karo trofėjai, parengti vežti į Kauną (1919 11 23; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1999 Radviliškio kautynių 80‑mečiui paminėti Radviliškyje atidengtas paminklas Nikė (skulptorius P. Mazūras).