Radviliškis

Radvliškis, miestas Lietuvos vidurinės dalies šiaurėje, 20 km į pietryčius nuo Šiaulių; rajono savivaldybės, seniūnijos, parapijos centras. 15 154 gyventojai (2020). Radviliškis svarbus Lietuvos transporto mazgas. Per miestą eina geležinkeliai į Šiaulius, Tauragę, Panevėžį, Kėdainius, Petrašiūnus (Pakruojo rajono savivaldybė), Šiaulių–Panevėžio plentas. 2 km į pietryčius nuo Radviliškio yra Antaniškių miškas, nuo 1964 parkas. Lokomotyvų ir vagonų depai, žemės ūkio mašinų gamyba, metalo apdirbimo (Radviliškio mašinų gamykla), siuvimo (Danijus, Salvika), trikotažo (Mezgimo raštai) pramonė, durpių gavyba (Sulinkiai). Paštas, ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros, Radviliškio rajono greitosios medicinos pagalbos centrai, bendrovės Dializių centras filialas.

Radviliškio herbas

Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, stačiatikių cerkvė, evangelikų liuteronų maldos namai. Kultūros centras, biblioteka (joje veikia Jono Marcinkevičiaus memorialinis muziejus). 2 gimnazijos, 3 pagrindinės mokyklos, dailės, muzikos, jaunimo mokyklos, Lietuvos reabilitacinio profesinio rengimo centras, vaikų globos namai, 3 lopšeliai‑darželiai. Kutiškių vėjo malūnas, prie kurio 1919 11 22 įvyko kautynės su bermontininkais, paminklas žuvusiesiems kovose su bermontininkais (1919), skulptūrų kompozicija Lietuvos tūkstantmečio vardui paminėti (2009). Leidžiami laikraščiai Radviliškio naujienos (nuo 1925), Mūsų kraštas (1949), Mes (1997).

Radviliškis

Architektūra

Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios Radviliškyje varpinė (1878, 1984 apdegė, atstatyta)

Evangelikų liuteronų pastatų kompleksas (19–20 amžius). Geležinkelio stoties statinių kompleksas: geležinkelio stoties pastatas (pastatyta, manoma, pagal tipinį projektą), lokomotyvų depas (abu 1870), ūkinis pastatas (20 a. pradžia), vandentiekio bokštas (1933, abu pastatyti, manoma, pagal tipinį projektą). Ant Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios (20 a. vidurys, 1987 rekonstruota) stogo – 3 ornamentuoti kryžiai (1898), šalia išliko medinė liaudies architektūros formų varpinė (1878, 1984 apdegė, atstatyta).

2271

Istorija

Manoma, miestui pradžią davė 15 a. antroje pusėje arba pabaigoje į pietryčius nuo dabartinio Radviliškio įsikūrusi Kiežių kaimavietė. 1529–67 Radviliškis minimas neprivilegijuotųjų miestų sąraše. Nuo 16 a. minimas dvaras, šalia jo sodybos buvusi gyvenvietė įgijo stačiakampį planą. 1579 pastatyta katalikų bažnyčia, prie jos įkurta parapinė mokykla, 16 a. antroje pusėje – evangelikų reformatų bažnyčia. 1619 įsteigta katalikų parapija. Nuo 17 a. pirmos pusės Radviliškis priklausė Šiaulių ekonomijai. 1636, 1649, 1709, 1769, 1868, 1890, 1901 ir 1915 degė. Nukentėjo per 17 a. vidurio karą. 17 a. 8 dešimtmetyje miestelis iš dalies buvo atsikūręs. 1687 Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Sobieskis Radviliškiui suteikė prekybos privelegiją. 1682 surašyti 66 dūmai. Per 1700–21 Šiaurės karą, marą ir badą išmirė visi gyventojai. 1738 miestelyje buvo 56 valdos. 1765 Radviliškis priskirtas Gruzdžių ekonomijai, dvaro sodyboje įkurtas rakto centras. 1769 Radviliškio gyventojai dalyvavo Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilime. 18 a. 8 dešimtmetyje čia veikė Šiaulių verpimo ir audimo fabriko skyrius. 1786 surašyti 35 namai. Nuo 1804 vėl minima parapinė mokykla. Per 1830–1831 sukilimą 1831 miestelio apylinkėse veikė J. Goštauto, K. Rohozinskio, K. Narbuto sukilėlių būriai, V. Matusevičiaus batalionas. 1833 miestelyje buvo 35 namai, 19 a. 4 dešimtmetyje jame ėmė kurtis žydai. Per 1863–1864 sukilimą apylinkėse veikė A. Bitės vadovaujamas sukilėlių būrys. 1866 atidaryta valstybinė liaudies mokykla. Apie 1870 pastatyta cerkvė. 1871 pro Radviliškį nutiesta Liepojos–Romnų geležinkelio linija, 1873 – jos atšaka į Daugpilį, pastatyta mūrinė stotis ir geležinkelio remonto dirbtuvės. Miestelis ėmė plėstis, 1879–1950 buvo valsčiaus centras, 1886 – 2 sinagogos, 16 parduotuvių ir 12 smuklių, nuo 1893 veikė vaistinė. 1897 buvo 676, 1902 – 1158 žydai. 1906–08 rinkosi 4 prekymečiai.

Radviliškio bendras vaizdas (1915–16)

Per Rusijos 1905–07 revoliuciją 1905 pabaigoje išrinkta nauja valsčiaus valdyba. Per I pasaulinį karą 1916 atidaryta Radviliškio–Lauksargių geležinkelio linija. 1919 11 21 Lietuvos kariuomenė per Radviliškio kautynes iš Radviliškio išstūmė bermontininkus. 1920 miestelyje gyvenę žemdirbiai pradėjo skirstytis į vienkiemius, 1922–23 išparceliuotas dvaras.

1923 dukart per savaitę rinkosi turgus, per metus – 2 prekymečiai. 1924 Radviliškiui suteiktos miesto teisės, tais metais buvo 750 namų (7 mūriniai), įsikūrė Liaudies bankas, žemės ūkio ir vartotojų draugijos. Nuo 1928 veikė pieninė. 1932 Radviliškiui suteiktos II eilės miesto teisės, veikė katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, pieno perdirbimo bendrovė, 27 didesnės parduotuvės, 2 vaistinės; 1933 buvo 140 pramonės ir prekybos įmonių, iš jų – odų dirbtuvė, garinis malūnas, 2 saldainių, mezgimo ir motorų dirbtuvės. 1940 pastatytas stiklo fabrikas.

Radviliško geležinkelio zona (apie 1925)

1941 07 ir 10 nacių okupacinės valdžios įsakymu nužudyti Radviliškio žydai. Po II pasaulinio karo Radviliškio apylinkėse veikė Lietuvos laisvės armijos 6 Stumbro (Radviliškio) Lietuvos partizanų rinktinė. Sovietų valdžia ištrėmė 280 miesto gyventojų. 1947–50 Radviliškis – apskrities, nuo 1950 – rajono centras. Sovietų okupacijos metais veikė žemės ūkio mašinų, mechanizacijos priemonių, sviesto gamyklos, raštinės reikmenų įmonė, trikotažo fabriko cechas, lokomotyvų ir vagonų depai, duonos kombinatas. 1951 prie Radviliškio geležinkelio stoties rastas Dvarininkų lobis. 1992 pavirtintas Radviliškio herbas. 2008 įkurta Radviliškio pramonės zona.

1847 buvo 637, 1897 – 3955, 1923 – 5464, 1959 – 12 600, 1970 – 16 900, 1989 – 21 263, 2001 – 20 339 gyventojai.

Radviliškio geležinkelio stotis

A. Miškinis Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 3 kn. 2 Vilnius 2007

972