Rafaelis. Autoportretas (juoda kreida, 1504, Ashmole’io muziejus Oksforde)
Rafaèlis (Raffaello), Raffaello Sanzio da Urbino, Raffaello Santi 1483 03 28 ar 04 06Urbino 1520 04 06Roma, italų dailininkas, architektas. Vienas žymiausių brandžiojo Renesanso menininkų. Rafaelio kūryba ryškiausiai įkūnijo brandžiojo Renesanso idealus, ji turėjo didelę įtaką 17–19 amžiaus Europos dailės (daugiausia klasicizmo) raidai.
Ankstyvoji kūryba
Iš pradžių dailės mokėsi Urbino pas tėvą G. Santi. 1500 išvyko į Perugią, mokėsi ir dirbo P. Perugino dirbtuvėje. Čia nutapė pirmuosius savo paveikslus, tarp jų – Trys gracijos (1500–05), Madona Konestabile (Madonna Connestabile, 1502–04), Riterio sapnas (1504–05). Juose dar jaučiama mokytojo įtaka, bet jau ryškėja Rafaelio kūrybos poetiškumas, lyrizmas; ryšku elegantiška kompozicija, būdinga šviesūs tonai, grakštūs figūrų judesiai harmoningai susieti su erdviu fono peizažu. 1504 altorinis paveikslas Marijos sužieduotuvės užbaigė ankstyvąjį Rafaelio kūrybos periodą.
Brandžioji kūryba
1504 dailininkas išvyko į Florenciją, čia studijavo Leonardo da Vinci, Bartolommeo kūrybą, domėjosi žmogaus anatomija, perspektyvos, kompozicijos dėsniais. 1504–08 Rafaelis nutapė paveikslų, kuriuose vaizdavo Švč. Mergelę Mariją. 1508 D. Bramante’s iniciatyva buvo pakviestas į Romą. Čia susipažino su antikos meno paminklais, patyrė Michelangelo kūrybos įtaką. Popiežiaus Julijaus II pakviestas su savo mokiniais dekoravo Vatikano Apaštališkųjų rūmų sales (vadinamąsias stanze).
Freskose įkūnijo Renesanso žmogaus idealą, vaizdavo fiziškai ir dvasiškai tobulo žmogaus grožį, sukūrė erdvės iliuziją. Salėje Stanza della Segnatura (apie 1509–11) Rafaelis nutapė keturias monumentalias kompozicijas, skirtas teologijai (Disputas), filosofijai (Atėnų mokykla), poezijai (Parnasas) ir teisei (Pagrindinės vertybės: išmintis, nuosaikumas, drąsa). Rafaelis atsisakė tuo laikotarpiu itin populiarių alegorinių figūrų vaizdavimo, o vietoj jų tapė realius mokslų ir menų atstovus; freskos pasižymi ramiu didingumu, harmonija, darnia kompozicija, aiškiu piešiniu ir šviesiu, puošniu koloritu. Salę Stanza di Eliodoro (1511–14), skirtą pašlovinti Romos popiežių veiklai, Rafaelis ištapė legendiniais ir istoriniais siužetais (Mišios Bolsenoje, Šv. Petro išvadavimas iš kalėjimo, Popiežiaus Leono I Didžiojo susitikimas su Atila, Heliodoro ištrėmimas iš šventyklos); čia ypač išplėtota šviesotamsa, dramatizmas, kuris salėje Stanza dell’Incendio (1514–17) įgavo teatrališkumo (dėl užsakymų gausos sales baigė dekoruoti Rafaelio mokiniai ir pagalbininkai).
Rafaelis. Freska Atėnų mokykla (apie 1509–11, Stanza della Segnatura salė Vatikano Apaštališkuosiuose rūmuose)
Šiuo laikotarpiu Rafaelis sukūrė 10 kartonų Briuselio gobelenų dirbtuvėms apaštalų istorijos tema, daug paveikslų religine, mitologine tematika. 1512 Farnese’ių viloje Romoje Rafaelis nutapė freską Galatėjos triumfas, kurioje veikėjų judesiai ir draperijų ritmas sujungti į darnią kompoziciją. Nutapė individualizuotų, subtilaus kolorito žymių žmonių portretų: Kardinolas (1511), Popiežius Julijus II (apie 1512), Leonas X su dviem kardinolais (apie 1518–19). Vertingiausi portretai – Baldassare Castiglione (1514–15) ir Donna Velata (1515–16), kuriuose Rafaelis įkūnijo Renesanso epochos visapusiškai išsilavinusio, dvasiškai turtingo, tauraus žmogaus idealą, neatsiejamas portretuojamojo dvasinis ir fizinis grožis.
Vėlyvoji kūryba
Rafaelis. Siksto Madona (aliejus, 1512–13, Dresdeno paveikslų galerija)
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu siekė atskleisti tapomų madonų vidinį pasaulį; žymiausias šio laikotarpio paveikslas – Siksto Madona (1512–13), kuriame Rafaelis jautriai perteikė Švč. Mergelės Marijos nerimą ir švelnumą, taurumą. Sukūrė daug piešinių, eskizų, pasižyminčių ypatinga proporcijų, ritmo darna, apibendrinimu. Naujų raiškos būdų Rafaelis ieškojo paskutiniame kūrinyje Kristaus atsimainymas (pradėtas 1517, baigė mokiniai). Paskutiniais gyvenimo metais turėjo daug užsakymų, juos atlikti pavesdavo savo mokiniams, tarp jų – Giulio Romano, G. Udine’i ir kitiems. M. A. Raimondi sukūrė Rafaelio kūrinių, eskizų ir projektų reprodukcinės grafikos atspaudų.
Architektūra
Rafaelis reiškėsi ir kaip architektas. Po D. Bramante’s mirties (1514) jis vadovavo Šv. Petro bazilikos projektavimo ir statybos darbams (su Fra Giovanni Giocondo ir G. da Sangallo), baigė statyti Vatikano kiemą su lodžijomis, 1517–19 jas dekoravo (su mokiniais). Suprojektavo bažnyčių (Šv. Eligijaus, pradėta 1509, Chigi koplyčia Švč. Mergelės Marijos bazilikoje del Popolo aikštėje, baigta apie 1652), rūmų (Palazzo Branconio dell’Aquila, pradėti apie 1520), vilų (Villa Madama, pradėta 1518) Romoje. Pastatai grakščių, didingų formų, puošnūs, darniai susieti su kraštovaizdžiu, aplinkiniais pastatais. Visus Rafaelio projektuotus statinius baigė kiti architektai.
L: M. Prisco, P. de Vecchi L’opera completa di Raffaello Milano 1966.
1746