ragà (skr. rāga – dažymas), indų klasikinės muzikos svarbiausia sąvoka, nusakanti kūrinio melinę ir derminę struktūrą, tinkamą tam tikrai estetinei emocijai ar religiniam pamaldumui išreikšti. Turi trejopą reikšmę: estetinė kategorija (tai, kas nuspalvina [sielą], yra raga); tam tikra derme grįstas melodinis modelis; šiuo modeliu pagrįsta, išplėtota ir užbaigta klasikinės muzikos kompozicija ar improvizacija.
Melodiniai pavidalai
Kiekviena raga paklūsta tam tikroms darybos taisyklėms ir turi tik jai būdingą melodinį pavidalą: grindžiamos vienu iš daugelio septynialaipsnių garsaeilių (Šiaurės Indijos muzikoje 10, Pietų Indijos muzikoje 72), turi 5–7 skirtingus dermės garsus (gali būti natūralūs – šuddha, paaukštinti – tivra, pažeminti – komala), vyraujantį dermės toną (Šiaurės Indijoje vadi, Pietų Indijoje dživa svara) ir kvinta ar kvarta nuo jo nutolusį konsonuojantį toną (samvadi), būdingą aukštyneigę ir žemyneigę melodinę slinktį (aroha – avaroha).
Rūšys pagal garsų skaičių
Pagal dermės garsų skaičių ragos skirstomos į penkialaipsnes (odava), šešialaipsnes (sadava) ir septynialaipsnes (sampurna). Būdingos penkialaipsnės ragos yra Bhupali (c‑d‑e‑g‑a‑c), Bibhasa (c‑des‑e‑g‑as‑c), Abhogi (c‑d‑es‑f‑a‑c), Durga (c‑d‑f‑g‑a), šešialaipsnė – Gudžari todi (c‑des‑es‑fis‑a‑h‑c) ir kita. Ta pačia derme grįstos ragos dažniausiai skiriasi mikrotoniniais niuansais, puošmenomis ir būdingais atramos tonais; pvz., derme c‑des‑e‑fis‑a‑h‑c grindžiami ragos marva (atraminiai tonai des, a), purija (e; h) ir sohini (a; e). Aukštyneigėje (kartais žemyneigėje) slinktyje tam tikri garsai gali būti praleidžiami, o kartais pridedami papildomi alteruoti tonai. Dermės tonai praturtinami puošmenomis, glissando ir melizmomis pagal tam tikras taisykles. Ragos estetinį savitumą išryškina tik jai būdingas melodinis motyvas ar frazė.
Raida
Pirmąkart ragos sąvoka pavartota Matangos traktate Brihaddeši (apie 5–7 a.), išsamiau nagrinėjama Narados (apie 7–9 a.), Somešvaros ir Šarangadevos (abu 12 a.) muzikologiniuose traktatuose. Nuo 9 a. egzistuoja įvairios viena kitai prieštaraujančios ragų klasifikavimo sistemos. Ragos skirstomos į vyriškąsias ir moteriškąsias; kiekvienai iš šešių pagrindinių vyriškųjų ragų (Bhairava, Malakausa, Hindola, Dipaka, Šri, Megha) priskiriamos 5–6 moteriškosios. 17 a. Pietų Indijoje susiklostė sistema, pagal kurią ragos skirstomos į 72 pagrindines septynialaipsnes (džanaka) ir išvestines (džanja). Pietų Indijoje gyvuoja muzikos forma, kurioje į vieną kūrinį jungiama keletas skirtingų ragų. Daugelis Šiaurės Indijos ragų atliekama tik tam tikru paros metu (yra priešaušrio, ryto, popiečio, pavakario, vakaro, vidurnakčio ragos). Kai kurios ragos atliekamos tik tam tikru metų laiku: Vasanta (Basant) – pavasarį, Megha – per liūčių sezoną, Šri – per derliaus nuėmimą.
Profesionaliai, meistriškai atliekama raga sukuria tam tikrą emocinę atmosferą, kuri padeda klausytojui patirti vieną iš devynių estetinių emocijų – rasų. Pasak tradicijos, kiekviena raga muzikiniu pavidalu įkūnija tam tikrą dievybę ar antgamtinę galią; jos gali turėti ir poetinį (nuo 14 a.) bei tapybinį pavidalą. Pvz., raginė Bhairavо vaizduojama kaip valdovo žmona, šventyklėlėje garbinanti Šivos lingamą. Raga Janam vaizduojama kaip baltais drabužiais vilkintis ir perlų karoliais pasidabinęs valdovas. 16 a. išpopuliarėjo vizualinės ragos interpretacijos ragamala – albumai, sudaryti iš 36 ar 42 tapytų ragų. Ragų šilko tapyba ypač suklestėjo 17–18 a. Radžasthane.
L: O. C. Gangoly Rāgas & Rāginīs Bombay 1948; A. Daniélou Northern Indian Music New York 1969; W. Kaufmann The Rāgas of North India Bloomington 1974, The Rāgas of South India Bloomington 1976; S. Bhagyalekshmi Ragas in Carnatic Music Chennai 1990.
1731