Raganė (vok. Ragnit; nuo 1946 rus. Neman (Nèmanas)), miestas Rusijos Federacijos vakaruose, Kaliningrado srities šiaurės rytuose, Nemuno kairiajame krante, į pietryčius nuo Tilžės, prie Lietuvos sienos; Nemano rajono centras. 10 765 gyventojai (2021).
Ragainė
Per Ragainę eina Tilžės–Kudirkos Naumiesčio, Tilžės–Gumbinės plentai. Plaušienos ir popieriaus (sąsiuvinių, kartono, apmušalų, pergamento), metalo (konteinerių), medienos apdirbimo, statybinių medžiagų, maisto (pieno, duonos) pramonė. Ragainės apylinkėse auginama javai, daržovės, veisiama galvijai, kiaulės, naminiai paukščiai. Ragainės pilis.
Istorija
Ragainės gyvenvietė kūrėsi Skalvos žemėje, Nemuno kairiajame krante (maždaug priešais Rambyną, Nemuno kitoje pusėje). Žemę 13 a. pabaigoje užkariavo Vokiečių ordinas. Iš pradžių skalviai apsigyveno prie savo Raganitos pilies, vėliau gyvenvietė plėtėsi prie Ordino Ragainės pilies, kurioje buvo kryžiuočių įgula su aptarnaujančiu personalu. Ragainė buvo Ordino komtūrijos centras. Nuo 14 a. pabaigos prie Vokiečių ordino pilies veikė prekyvietė, čia lankėsi ir žemaičių pirkliai. 15 a. minimi prie pilies, Hackelwerk vietovėje, gyvenantys 92 skalviai. 1409 įkurtas pranciškonų vienuolynas. 15 a. Ragainė liko nedidelė gyvenvietė su vandens malūnu ant patvenktos Raganytės upės. Gyvenvietės reikšmė didėjo intensyvėjant susisiekimui sausuma ir Nemunu su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. 1525 susikūrus Prūsijos kunigaikštystei, Ragainė 1525–1944 buvo apskrities centras (jai liko 1/3 buvusios komtūrijos valdų). 15 a. pradžioje pilyje įrengta koplyčia, 16 a. pradžioje miestelyje pastatyta mūrinė bažnyčia, kurią per Septynerių metų karą (1756–63) sudegino Rusijos kariuomenė (gyventojai 15 m. meldėsi pilies koplyčioje); 1772 toje vietoje pastatyta nauja bažnyčia.
Ragainė. Kairėje – kryžiuočių pilis, dešinėje – evangelikų liuteronų bažnyčia (1684, vario raižinys)
Ragainės parapijos kunigai buvo ir lietuvių raštijos kūrėjai: 1549–63 kunigavo Martynas Mažvydas (dirbo ir apskrities arkidiakonu), 1563–76 Augustinas Jomantas, 1576–1600 Simonas Vaišnoras, 1601–19 Jonas Gedkantas, 1619–1634 (?) G. Besselmannas, 1635–66 J. Hurtelius, 1726–30 J. Naunynas, 1788–1818 D. F. Milkus, 1832–51 (nuo 1851 superintendentas) K. A. Jordanas, 1851–73 C. E. Ziegleris. 1590 ir 1592 Ragainėje vyko Mažosios Lietuvos kunigų konferencijos Jono Bretkūno Biblijos vertimui į lietuvių kalbą aptarti. Prie bažnyčios buvo įsteigta mokykla, 1722 tapusi miesto mokykla. Ragainės parapija (evangelikų liuteronų; negausią katalikų parapiją 1940 sudarė 396 nariai, iš jų 60 lietuvininkų) buvo lietuviška, vokiečiai tebuvo valdininkai. 1848 joje 5429, 1870 – 4326 parapijiečiai (absoliuti dauguma) užrašyti lietuvininkais, 1897 – 3660 (24,9 %), 1907 – 1980 (16,4 %). Lietuviškos pamaldos Ragainėje laikytos kone ilgiausiai Mažojoje Lietuvoje – iki 1944 pabaigos.
evangelikų bažnyčia Ragainėje
Per 1709–11 didįjį marą bei badą išmirė daugiau kaip 1/2 (apie 30 000) Ragainės ir apskrities gyventojų, kurių absoliuti dauguma buvo lietuvininkai. Miesto apylinkėse Prūsijos karalystės valdžia apgyvendino kolonistų vokiečių, vokiškai kalbančių zalcburgiečių. 1722 Ragainei suteiktos miesto teisės. Buvo apie 200 sodybų, veikė 61 amatininkų dirbtuvė, vandens malūnas, prieglauda, 4 smuklės. Per Septynerių metų karą buvo išžudyta daug gyventojų, miestas nuniokiotas. 1807 jį nusiaubė didelis gaisras. 1812 pradžioje Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenės žygiui į Rusiją iš Karaliaučiaus per Labguvą, Tilžę ir Ragainę buvo nutiestas karo kelias. 1782 mieste gyveno 1882, 1816 – 2100, 1850 – 2875 gyventojai. Veikė keli malūnai, alaus daryklos, 17 užeigų, aliejaus spaudykla, dveji svečių namai, dvi valgyklos, linų verpykla, garinės lentpjūvės, odų raugykla, medelynas. 1824 įkurdinta karinė įgula. 1868 Nemuno pakrantėje įrengtas uostas (didžiausias po Karaliaučiaus ir Tilžės), 1892 geležinkelis miestą sujungė su Tilže, 1894 – su Stalupėnais (užkonservuotas), vėliau nutiestas siaurasis geležinkelis į Kraupišką. Nemunu į Tilžę ir Smalininkus plaukiodavo keleiviniai garlaiviai. 1895 Ragainėje gyveno 4908, 1912 – 6734 gyventojai. Veikė ligoninė, kelios mokyklos, turgūs, statybos bendrovė, 4 viešbučiai, amatininkų dirbtuvės, dvi didelės lentpjūvės, 2 plytinės, geležies liejykla, nuo 1883 mašinų fabrikas, nuo 1887 skerdykla, nuo 1898 dujų fabrikas, nuo 1901 žemės ūkio mokykla, nuo 1902 vandentiekio įmonė, nuo 1909 didelis celiuliozės fabrikas (apie 800 darbininkų), nuo 1922 keramikos fabrikas, t. p. veikė spirito ir likerių fabrikas, pieno miltelių įmonė; tarp amatininkų ir darbininkų buvo ir lietuviškų pavardžių.
19 a. pabaigoje Ragainė tapo vienu lietuvių tautinio sąjūdžio ir spaudos centrų. Apie 1880–1884 pirmoje pusėje veikusioje Albano ir Kybelkos spaustuvėje 1883 pradėtas spausdinti Didžiajai Lietuvai skirtas mėnraštis Aušra (išspausdinta 1–5 numeriai), Mažajai Lietuvai leisti 3 lietuviški laikraščiai, 1884–85 Sieberto spaustuvėje – Nemuno sargas. 1889–90 veikusioje Jankaus spaustuvėje 1889 išspausdintas žurnalo Varpas pirmasis numeris, 1890 pradėtas leisti žurnalas Ūkininkas, išspausdinta lietuviškų knygų. Veikė 3 knygynai. 1882 įsteigtoje Ragainės mokytojų seminarijoje lietuviškai dėstyta iki 1902. Mieste 1906–10 veikė Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės (konservatorių politinės organizacijos) Ragainės‑Pilkalnio skyrius.
1914 09 ir 11 Ragainėje ir apylinkėse vyko Rusijos ir Vokietijos karinių dalinių kovos, 1914 12–1915 02 nemažai miesto pastatų sugriovė Rusijos artilerija. 3117 Ragainės ir apskrities gyventojų buvo išvežta į Rusiją (į Samaros guberniją ištremtas M. Jankus su šeima), dalis jų – į Sibirą. 1916 mieste gyveno 5882, 1932 – 9447, 1940 – 10 100 žmonių.
Per Antrąjį pasaulinį karą, 1945 01 17, pasitraukus nacių Vokietijos kariuomenei, miestą be mūšio užėmė SSRS kariuomenė; nuo 1946 Ragainė priklauso Kaliningrado sričiai. 1945 pabaigoje vėl ėmė veikti celiuliozės fabrikas (iš pradžių jame dirbo vokiečiai karo belaisviai). Sovietmečiu sugriauti (ir tebegriaunami) miesto senieji pastatai. Apgadintoje bažnyčioje 1968 buvo įrengta parduotuvė, gyvenamieji butai; vietoj jų 1993 pastate įrengta stačiatikių maldos salė, vėliau – lietuvių katalikų koplyčia su lietuvišku knygynėliu.
871
2618