geriamasis ragas iš Pašušvio kapinyno (7–8 a., rekonstrukcija)
rãgas, geriamasis indas iš gyvūnų ragų, molio, stiklo, medžio, tauriųjų metalų. Manoma, išplito gyvulininkystei ir žemdirbystei pakeitus medžioklę ir maisto rinkimą. Pirmieji ragai aptikti Moustier kultūros Tešik Tašo oloje (du kalnų ožio ragai). Ragas paplito nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų, tada jie naudoti senovės Graikijoje (vadinamieji ritonai), Persijoje, Makedonijoje, Trakijoje, skitų žemėse (čia minimi rašytiniuose šaltiniuose, mitologijoje, tautosakoje, vaizduojamajame mene), vėliau paplito keltų ir germanų gentyse. Nuo 3 a. po Kr. ragai pradėti naudoti Rytų Pabaltijyje, čia jie naudoti ir 19–20 amžiuje.
Ragai Lietuvoje
Lietuvoje ragai pradėti naudoti nuo 3–4 amžiaus. 80 laidojimo paminklų rasta daugiau kaip 1000 ragų (2010). Šio laikotarpio ragų angų kraštus dengė žalvarinės skardelės, ant smaigalio – taurelės, grandinėlės, rankenėlės (kartais emaliuotos). 5–6 a. ragų puošyba tapo sudėtingesnė: angų apkaustams naudotos t. p. sidabro, pasidabruotos plokštelės, puoštos metaloplastiniu ornamentu. Šio laikotarpio ragų išliko nedaug, jie dažniausiai aptinkami turtingų vyrų kapuose (Kalniškių kapinynas, Pašušvio kapinynas Plinkaigalio kapinynas ir piliakalnis, Pašilių kapinynas, Ramygalos seniūnija). Pasibaigus tautų kraustymuisi ragai į kapus nebedėti. Nuo 8 a. Vakarų ir Šiaurės vakarų Lietuvoje ragai vėl buvo dedami kaip įkapės: kuršių genčių teritorijoje ragų rasta 30–40 % kapų, žiemgalių genčių teritorijose – 3–4 %. Kuršių žemėse ragų dėjimo į kapus tradicija išliko ir paplitus mirusiųjų deginimo papročiui. Manoma, ragų dėjimas į kapus buvo laidojimo apeigų dalis.
10–11 a. dabartinėje Kretingos, Mažeikių, Plungės, Telšių rajonų savivaldybių teritorijoje gyvenę meistrai geriamųjų ragų angas puošė žalčių arba žirgelių formos skardelėmis. Vėlesnių laikotarpių kapuose ragų nebeaptinkama, jie neminimi ir 16–19 a. laidojimo apeigų aprašymuose. S. von Herbersteino, M. Strijkovskio, A. Guagnini ir kitų raštuose ragai minimi kaip diduomenės geriamieji indai, kuriais per iškilmes buvo vaišinami svečiai ir sutvirtinami sandoriai. Ragas buvo svarbus politinio suverenumo požymis: 1429 Lucko suvažiavime Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas imperatoriui Zigmantui I padovanojęs auksu kaustytą ragą, iš kurio anksčiau buvo geriama tik per didžiąsias šventes ir vaišinami svečiai iš kitų šalių.
L: A. Simniškytė Geriamieji ragai Lietuvoje / Lietuvos archeologija Vilnius 1998 t. 15.
1475