rãgnarokas (< sen. isl.), senovės skandinavų mitologijoje – pasaulio pabaigos įvykiai, tarp jų – eschatologinis mūšis, per kurį žus daugelis dievų. Apie tai pasakojama Vyresniojoje (arba Poetinėje) Edoje (daugiausia giesmėje Žynės pranašystė / Vǫluspá) ir Jaunesniojoje (arba Prozinėje) Edoje. Žynės pranašystėje sakoma, kad pasaulio pabaigą priartins asų sulaužytos priesaikos vanams ir milžinams. Iš pradžių ateisianti didžioji žiema (3 žiemos viena po kitos, tarp jų nebus vasaros), bet prieš tai būsiančios dar 3 žiemos, kai pasaulyje vyks dideli mūšiai. Broliai iš godulio žudys vienas kitą, niekam nebus gailesčio, pasaulis paskęs paleistuvystėje. Paskui vilkas prarysiąs saulę, o kitas – nusinešiąs mėnulį, iš dangaus pradingsią žvaigždės, imsianti drebėti žemė ir uolos, virsiantys iš šaknų medžiai, griūsią kalnai ir sutrūksią visos grandinės ir pančiai. Tada išsilaisvinsiąs vilkas Fenriras, o jūra užtvindysianti žemę, nes įtūžusi Midgardo Gyvatė (Midgardas) ims šliaužti į krantą. Pradėsiąs plaukti iš numirėlių nagų padarytas laivas Naglfaris, jį vairuos milžinas Hriumas. Vilkas Fenriras artinsis išžiojęs nasrus: viršutinis žandikaulis sieks dangų, o apatinis – žemę. Iš jo akių ir šnervių veršis liepsnos. Midgardo Gyvatė spjaudysis nuodais ir užnuodys dangų ir jūrą. Atsivėrus dangui iš jo išjosią Muspelio sūnūs, jų priešaky – ugnies milžinas Surtas. Jiems jojant dievų ir žmonių pasaulius jungiančiu Bifrosto tiltu, šis sugriūsiąs. Muspelio sūnūs, vilkas Fenriras ir Midgardo Gyvatė atkaksią į paskutinio mūšio lauką Vigridą. Ten jau bus Lokis su visais mirusiųjų pasaulio valdovės Helės sėbrais ir Hriumas su šerkšno milžinais. Šiems įvykiams prasidėjus Asgardo sargas Heimdalis ims garsiai pūsti ragą Gjalarhorną, pažadins dievus ir jie rinksis į tingą (susirinkimą). Odinas josiąs prie Mimiro šaltinio klausti išminčiaus Mimiro patarimo. Pradės drebėti pasaulio medis uosis Igdrasilas, visi žemėje ir danguje bus apimti siaubo. Asai ir einherijai (mūšiuose žuvę didvyriai) ginkluosis ir žengs į mūšio lauką, jiems vadovaus Odinas. Jis stos į mūšį su vilku Fenriru, Toras kausis su Midgardo Gyvate. Frėjas kirsis su Surtu, kol kris negyvas. Pabaisa šuo Garmas puls Tiurą. Frėjas ir Tiuras žūsią, Toras nužudys Pasaulio Gyvatę, bet žengęs devynis žingsnius į šalį kris negyvas, apsvaigintas gyvatės nuodų. Fenriras praris Odiną, bet į jo vietą stos Vidaras ir primynęs vilkui apatinį žandikaulį, o viena ranka sugriebęs viršutinį perplėš nasrus ir vilkas krisiąs negyvas. Lokis kausis su Heimdaliu ir abu žus. Tada Surtas svies į žemę ugnį, sudegins pasaulį ir žemė nugrims į jūrą. Bet pasaulis atgims. Žemė vėl iškils iš jūros. Sužels neužsėti laukai. Likę gyvi dievai Vidaras ir Valis apsigyvens Idos Slėnyje, kur pirma buvo Asgardas. Ten ateis Toro sūnūs Modis ir Magnis ir atsineš kūjį Mjolnirą. Iš Helio grįš dievai Baldras ir Hodas. Jie susėsią ir šnekėsią apie praeities įvykius, apie Midgardo Gyvatę ir vilką Fenrirą. Paskui rasią žolėje aukso lenteles, kurias kadaise turėjo asai. Milžino Hodmimiro giraitėje pasislėpę nuo Surto ugnies ir misdami rasa išgyvens 2 žmonės – Liva (Gyvenimas) ir Leivtrasiras (Trokštantis gyventi), iš jų kils nauja žmonių giminė, kuri apgyvens pasaulį. O išlikusi gyva Saulės duktė riedėsianti motinos keliu. Žynės pranašystės pabaigoje užsimenama ir apie naujo, visagalio valdovo atėjimą.
Ragnaroko įvaizdžiai chronologiškai daugiasluoksniai – germanų mitai apie pasaulio pabaigą persipina su krikščioniškąja eschatologija, žymu pirmo tūkstantmečio pabaigoje vyravusios apokaliptinės nuotaikos, t. p. įžvelgiama Islandijos kraštovaizdžio elementų (ugnikalnių veikla, žemės grimzdimas ir kilimas iš jūros).
2032