Rainiero kalnas (Mount Rainier, Reinýro kálnas), ugnikalnis Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurės vakaruose, Vašingtono valstijoje, apie 60 km į pietryčius nuo Tacomos; Kaskadinių kalnų aukščiausia viršūnė. Aukštis 4392 metrai. Stratovulkanas. Susidaręs iš andezito, dacito. Viršūnėje 2 krateriai (viename jų – nedidelis ežeras), kurių skersmuo daugiau kaip 300 metrų. Apatinėse šlaitų dalyse auga spygliuočių miškai, 2600–2800 m aukštyje – alpinės pievos, aukščiau – sniegynai, ledynai (plotas 93 km2; po Aliaskos viena didžiausių ledynų sistemų šalyje); dalis periodiškai tirpsta dėl ugnikalnio skleidžiamos šilumos. Prasideda Puyallupo, Nisquallio (abu įteka į Puget Soundo įlanką) intakai. Rainiero kalno aktyvi vulkaninė veikla registruota 19 amžiuje (paskutinis išsiveržimas 1894). Rainiero kalno nacionalinis parkas (plotas 954 km2, įkurtas 1899). Ugnikalnio aplinkoje (30 km spinduliu) įsikūrę apie 3000 gyventojų.
Rainiero kalnas
Rainiero kalną 1792 05 08 atrado britų keliautojas G. Vancouveris; pavadino admirolo Peterio Rainiero vardu. Pirmą kartą į ugnikalnį užkopė (1870 08 17) amerikiečiai Hazardas Stevensas ir Philemonas Beecheris Van Trumpas. Rainiero kalnas yra vienas svarbiausių alpinizmo centrų. Kasmet bando kopti 8000–13 000 alpinistų. Per 1950–2018 laikotarpį įkopė 439 460 alpinistų (apie 80 žuvo).
1989 į viršūnę įkopė pirmosios bendros Lietuvos–Jungtinių Amerikos Valstijų alpinistų ekspedicijos į Kaskadinius kalnus dalyviai: K. Baleišis, A. A. Bertulis, Juozas Daugvila, D. Makauskas, Rimvydas Simutis, Vilius Šaduikis.