daugiavamzdė raketų paleidimo sistema MLRS (Jungtinės Amerikos Valstijos)
rakètinis giñklas, ginklas, kurio naikinimo priemonės siunčiamos į taikinį raketomis; įvairių raketų kompleksų, skirtų antžeminiams, oro ir jūrų taikiniams naikinti, visuma. Raketų kompleksas − tarpusavyje susijusios priemonės ir sistemos raketoms leisti, skriejančioms valdyti ir kitiems uždaviniams vykdyti. Jį sudaro raketos ir antžeminė raketų komplekso įranga, o karinėse oro ir jūrų pajėgose dar ir specialių orlaivių bei laivų įranga. Šių kompleksų sudėtis priklauso nuo paskirties, naudojimo sąlygų ir raketų konstrukcinių ypatumų; pagal tai skiriama kovinis (strateginis, operatyvinis-taktinis, taktinis, zenitinis, prieštankinis, priešlaivinis), bandomasis (kosminis, geofizinis, meteorologinis) ir mokomasis antžeminis (stacionarusis, pusiau stacionarus, judrusis gruntinis, kovinis geležinkelinis) ir laivinis raketinis ginklas.
Antžeminis raketų kompleksas (tarpusavyje susijusios, įrengtos ant žemės ir po žeme sistemos ir įranga raketoms leisti ir valdyti) susideda iš raketų žemė−žemė ir antžeminės įrangos. Raketinis ginklas būna stacionarusis, pusiau judrus ir judrusis (gruntinis ir geležinkelinis). Skiriami strateginis, operatyvinis-taktinis ir taktinis raketų kompleksai. Strateginis kompleksas turi vidutinio nuotolio (skriejančias 1000–5500 km) ir tarpžemynines (daugiau kaip 5500 km) valdomąsias balistines raketas, kurių galia siekia kelias megatonas (Mt). Būna stacionarusis (antžeminis, šachtinis ir požeminis) arba judrusis. Operatyvinis-taktinis ir taktinis raketų kompleksas turi valdomąsias raketas su brand. arba įprastinėmis kovinėmis dalimis. Jų skriejimo nuotolis atitinkamai yra 150–1000 km ir turi vikšrines arba ratines važiuokles. Aviacinį raketų kompleksą (tarpusavyje susijusios oro ir antžeminės priemonės koviniam aviacinių raketų naudojimui) sudaro orlaivių leidimo įrenginiai, raketos, raketų leidimo valdymo sistemos, energijos šaltiniai, antžeminė įranga raketoms rengti, gabenti ir tikrinti. Šiam kompleksui gali priklausyti radiolokacijos stotys, lazerinės, televizinės, radijo ir kitų orlaivių vidinės taikinių aptikimo ir raketų valdymo sistemos. Judrusis gruntinis raketinis ginklas yra strateginis raketų kompleksas, kurio leidimo įrenginiai sumontuoti ant labai gero važumo vikšrinės arba ratinės važiuoklės. Pvz., Rusijos strateginis raketinis kompleksas Topol (1988) turi trijų pakopų tarpžemynines balistines raketas (TBR) su vientisinėmis kovinėmis galvutėmis (leidimo masė 45 100 kg, naudingo krūvio masė 1000 kg, skriejimo nuotolis 10 500 km). Kosminis raketų kompleksas − priemonių ir įrenginių junginys nešančiosioms raketoms ir erdvėlaiviams priimti, laikyti, transportuoti, rengti leidimui ir leisti. Sistemą sudaro nešančioji raketa, erdvėlaivis, leidimo, technikos ir matavimo-skaičiavimo kompleksai. Laivinis raketų kompleksas (tarpusavyje susijusi laivo įranga raketoms leisti) yra valdomosios raketos, leidimo įrenginiai ir raketų valdymo sistemos, susijusios su laivo radiolokacine, hidroakustine ir kitų taikinių aptikimo ir stebėjimo įranga. Būna strateginis, priešlaivinis ir priešlėktuvinis. Pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų strateginis kompleksas Trident‑2 įrengiamas Ohio tipo povandeniniuose laivuose (po 24 leidimo įrenginius); trijų pakopų kietojo kuro balistinės raketos leidimo masė apie 57,5 t; raketa neša 8–12 branduolinių individualiojo nutaikymo kovinių galvučių (galia 300−475 kilotonų (kt); skriejimo nuotolis 11 000 km. Jungtinių Amerikos Valstijų priešlaivinis raketinis ginklas Sabre‑C įrengiamas povandeniniuose laivuose. Dviejų pakopų kietojo kuro raketos leidimo masė 1190 kg, raketa leidžiama iš torpedinių aparatų povandeninėje laivo padėtyje (gylis 30 m), kovinė dalis – branduolinė 1–5 kt giluminė bomba, skriejimo nuotolis iki 55 km, povandeninių laivų naikinimo spindulys 5–8 km, gali būti naudojama ir prieš antvandeninius laivus. Jungtinių Amerikos Valstijų priešlaivinis (prieš antvandeninius laivus) raketinis ginklas Harpoon įrengiamas raketiniuose kateriuose. Raketos leidimo masė 667 kg, kovinės dalies su įprastine sprogstamąja medžiaga (SM) masė 225 kg, raketa turi kietojo kuro leidimo variklį ir turboreaktyvinį skriejimo variklį, skriejimo nuotolis iki 150 km. Priešlaivinis raketinis ginklas (raketų kompleksas povandeniniams laivams naikinti dideliu nuotoliu) yra antvandeninių (didelių priešlaivinių ir sargybos) ir povandeninių laivų, priešlaivinių orlaivių ginkluotėje. Raketa ore skrieja greičiau nei torpeda juda vandenyje, todėl yra labai veiksminga kovos su povandeniniais laivais priemonė. Sistemos sudėtyje yra valdomosios raketos (raketos-torpedos), leidimo įrenginiai (transportiniai leidimo konteineriai, torpediniai aparatai), leidimo automatikos aparatūra, valdymo sistema ir kita. Duomenis raketai leisti ir nutaikyti teikia laivo (orlaivio) hidroakustinės priemonės. Prieštankinis raketų kompleksas (tarpusavyje susijusios kovos ir techninės priemonės šarvuotiesiems taikiniams prieštankinėmis valdomosiomis raketomis naikinti) susideda iš paleidimo įrenginio (jame yra taikymo ir valdymo signalų sudarymo ir perdavimo raketai įranga), vienos ar kelių raketų, patikros ir priežiūros aparatūros. Šis kompleksas būna nešiojamasis, velkamasis, savaeigis ir įtaisytas sraigtasparnyje, rankinis, pusiau automatinio ir automatinio valdymo (pastarieji būna komandiniai, autonominiai, su pasyviomis arba aktyviomis nusitaikančiosiomis galvutėmis), ikigarsinis ir viršgarsinis. Jungtinių Amerikos Valstijų Tow‑2A raketos masė yra 24,3 kg, leidimo nuotolis 3750 m, pramuša šarvus iki 920 mm, būna nešiojamasis, savaeigis ir sraigtasparnio. Didžiosios Britanijos Swingfire masė 26,7 kg, leidimo nuotolis 4000 m, pramuša iki 500 mm, būna nešiojamasis ir savaeigis. Vokiečių ir prancūzų Milan‑3 masė 7,12 kg, leidimo nuotolis 2 000 m, pramuša iki 1 000 mm. Rusijos Udar masė 26,5 kg, leidimo nuotolis 4 000 m, pramuša iki 700 mm, būna nešiojamasis ir savaeigis.
Zenitinis raketų kompleksas (tarpusavyje susijusios kovinės ir techninės priemonės oro taikiniams naikinti zenitinėmis valdomosiomis raketomis) yra vienas iš svarbiausių oro erdvės gynybos priemonių, susidedantis iš vieno arba kelių paleidimo įrenginių, zenitinių valdomųjų raketų, taikinių aptikimo, atpažinimo ir nurodymo, raketų valdymo sistemų, energijos šaltinio, transportavimo ir priežiūros įrangos. Būna antžeminis ir laivinis, tolimasis (daugiau kaip 200 km), vidutinis (50−200 km) ir artimasis (10–50 km), stacionarusis ir judrusis (velkamasis, savaeigis, nešiojamasis), priešlėktuvinis ir priešraketinis. Pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų Patriot (raketų skriejimo nuotolis 3−80 km, aukštis 0,06−24 km), Prancūzijos ir Vokietijos Roland‑2 (0,5−6,2 km, 0,02−3 km), Rusijos S‑300 B (iki 100 km, 0,025−30 km), S‑300 bazėje Triumf, nešiojamieji raketų kompleksai: Jungtinių Amerikos Valstijų Stinger (0,3–4,8 km, 0,03–3 km), Rusijos Igla (0,6–5,2 km, 0,01–3,5 km).
prieštankinių raketų kompleksas MIM-104 Patriot (Jungtinės Amerikos Valstijos)
Istorija
I pasaulinio karo pabaigoje fizikui Robertui Hutchingsui Goddardui (Jungtinės Amerikos Valstijos) pavyko sukurti keletą kovinių raketų su skystojo kuro varikliu ir išbandyti; 1926 jis išbandė raketą su mišriu skystiniu (benzino ir skystojo deguonies) varikliu (raketa pakilo į 12,5 m aukštį ir nuskriejo 56 m). Balistinių ir sparnuotų raketų kūrimo darbai buvo pradėti ir Vokietijoje. 1920 inžinierius Hermannas Julius Oberthas sukūrė kovinės raketos projektą su skystojo kuro varikliu. 1932 Kumersdorfe, netoli Berlyno, buvo įkurta balistinių raketų variklių laboratorija, kurioje 1932 pradėjo dirbti W. von Braunas. 1934 sukurtas variklis su 122 kg trauka, išbandyta raketa 2,2 km aukštyje nuskriejo 3,5 km per 16 s. Kuriant raketą Fau‑2, numatyta starto masė 12 t, leidimo nuotolis 300 km. Po 31 bandymo 1943 pavyko paleisti 2 raketas Fau‑2, kurių starto masė 12,9 t, kovinės galvutės masė 1 tona. 1944 Fau‑1 ir Fau‑2 panaudotos kovos veiksmams; buvo numatyta jomis apšaudyti ir Jungtinių Amerikos Valstijų teritoriją iš povandeninių laivų, bet vokiečiai nespėjo to padaryti. W. von Braunas su grupe specialistų ir technine dokumentacija pasidavė Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenei ir buvo išgabentas į Jungtines Amerikos Valstijas. 1946 Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurta raketa oras-oras AIM‑4 Falcon (pirmoji valdoma Jungtinių Amerikos Valstijų kietojo kuro raketa su 3,4 kg kovine galvute), kuri buvo naudojama 1950–53 Korėjos kare. 1946 SSRS iš Vokietijos atsivežė atskirus Fau‑2 agregatus, kai kuriuos brėžinius ir grupę vokiečių specialistų. Buvo atkurta raketos konstrukcija ir 1947 pradėti jos bandymai. Pirmoji balistinė raketa R‑1 SSRS buvo išbandyta 1948, nuskriejo 278 kilometrų. 1948–49 iš 29 leidimų avarijas patyrė tik 3. Palyginti su vokiečių raketa, 20 km pailgėjo leidimo nuotolis ir 2 kartus padidėjo tikslumas. Sumažinus masę ir patobulinus valdymą, leidimo nuotolis pasiekė 554 kilometrus. 1950 SSRS ir Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėtos kurti balistinės tarpžemyninės raketos. 1954 SSRS sukurta balistinė raketa R‑7, galinti nešti branduolinį užtaisą 8800 km. Analogiška balistinė raketa Atlas 1959 įtraukta į Jungtinių Amerikos Valstijų karinių pajėgų ginkluotę. 1970 SSRS sukurta raketa R‑36 (gali nešti 3 kovines galvutes), Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurtas raketinis kompleksas Minuteman III (gali nešti 3 kovines galvutes ir nukreipti jas į individualius taikinius). Nuo1988 SSRS ginkluotėje yra tarpžemyninė balistinė raketa R‑36M2 : 211 t, 10 kovinių galvučių po 750 kg, nuotolis 16 000 kilometrų.
1061