rãktas, muzikos notacijos ženklas; rodo natomis užrašytų garsų absoliutų aukštį ir pavadinimą. Rašomas penklinės pradžioje, kai kada ir viduryje. Yra 3 tipų. G (sol, arba smuiko) raktas apriečia II liniją; rodo, kad ant jos užrašytas pirmosios oktavos garsas sol; vartojamas aukštųjų garsų notacijoje. F (fa, arba boso) raktas, apimdamas IV liniją, rodo, kad ant jos užrašytas mažosios oktavos garsas fa; vartojamas žemųjų garsų notacijoje. C (do) raktas apriečia trečiąją (dar vadinamas alto raktu) arba ketvirtąją (vadinamas tenoro raktu) liniją; rodo, kad ant šių linijų užrašytas pirmosios oktavos garsas do; vartojamas alto (muzikos instrumento), violončelės, fagoto, trombono garsų notacijoje. Dabartinis raktas susiklostė iš viduramžių (nuo 10 a.) muzikos notacijoje vartotų raidžių G, F ir C (užrašytos linijos pradžioje, šios raidės reiškė jas atitinkančių garsų vietą), kurių grafinis žymėjimas ilgainiui pakito ir įgavo dabartinį pavidalą. Iki 1750 vartoti 3 tipų raktai: senasis prancūziškasis G (smuiko), itališkasis G (smuiko), soprano arba diskanto C, mecosoprano C, alto C, tenoro C, baritono C, baritono F, boso F, subboso, arba kontraboso F.
raktas: G raktas: 1 – senasis prancūziškasis smuiko, 2 – smuiko; F raktas: 3 – baritono, 4 – boso, 5 – kontraboso; C raktas: 6 – soprano, 7 – mecosoprano, 8 – alto, 9 – tenoro, 10 – baritono
2491