rakù (jap. gėrėtis, jausti malonumą), raku‑yaki, japonų keramikos rūšis. Tai arbatos gėrimo ceremonijai skirti indai, dėžutės, nuo 17 a. – smulkioji skulptūra.
Dirbiniai lipdomi ir žiedžiami iš neriebaus molio (kaolino, smėlio, talko, raudono bei balto molio ir šamoto grūdelių), dengiami specialiomis glazūromis ir degami įkaitusiose raku krosnyse (degančių malkų arba dujų atvira liepsna). Karšti, įkaitę iki raudonumo dirbiniai traukiami iš krosnies ir metami į pjuvenas arba kitokias organines medžiagas – vyksta redukcija, po to dirbiniai merkiami į vandenį, kad glazūra suskilinėtų (kraklė). Dirbinių paviršius dar gali būti šlifuojamas, poliruojamas, dažomas, lakuojamas, vaškuojamas, puošiamas eskiziškais, asimetriškais motyvais. Arbatos gėrimo ceremonijos indai pasižymi paprastomis, archajiškomis formomis, atsitiktiniais glazūros nutekėjimais, įtrūkiais. Jų plastika susijusi su dzenbudizmo estetika, kurioje vertinama dirbinių paprastumas, subtilumas, saikas, pagarbus požiūris į medžiagą.
raku keramikos indas arbatai gerti (molis, glazūra, 19 a., Valstybinis muziejus Amsterdame)
Istorinė apžvalga
Pradėti gaminti 16 a. pradžioje. Terminas žymi ir paveldimą meistro vardą; iki šių dienų žinoma apie 14 raku meistrų dinastijų. Pradininkas Tanaka Čiodžiro (Chojiro, 1516–1592), pasak padavimo, gavęs iš Tojotomi Hidejoši auksinį padėkos atspaudą su hieroglifu raku, todėl ir pasivadinęs Raku. Žymesni raku kūrėjai: Furuta Oribe (apie 1544–1615), Raku Doniu (1599–1656), Koecu Honami, Ogata Kendzanas. Nuo 1978 Kioto veikia raku muziejus. Raku arbatos gėrimo ceremonijos indai yra reikšminga Japonijos kultūros paveldo dalis.
Raku vadinamas ir specialus degimo būdas (raku).